Butai: moteriška tvarka

Vakar buvai vedusio vyro bute. Kai konferencijos metu sakei kalbą, jis neatitraukė nuo tavęs akių. Idealiai tvarkingas vyriškis juodu kostiumu ir akinamai baltais marškiniais lyg iš skalbimo miltelių reklamos. Kai oficialioji dalis baigėsi, jis priėjo prie tavęs šypsodamasis su taure vyno rankoje. Ir pagyrė iš pradžių tavo kalbą, o po to – antakius. Tuomet jau negalėjai atremti jo kerų. Negalvodama įsėdai į jo automobilį ir leidaisi vežama į jo namus.

Kai jis atrakino tris durų užraktus, nosį pakuteno gaivus gėlių kvapas. Gal „Ariel“, o gal „Ajax“. Jis paėmė tave už rankos ir nuvedė tiesiai į miegamąjį. Čia ranką paleido. Pakabino savo švarką ant kėdės atlošo ir pasakė, kad eina į vonią.

Apsidairei. Vidury kambario stovėjo didžiulė lova, užtiesta baltu, kiek pūkuotu švelniu užtiesalu. Po juo buvo tokia pat akinamai balta patalynė. Sterilu kaip ligoninėje, tarsi čia niekas negyventų... Ištraukusi pirmąjį stalelio prie lovos stalčių radai nuotrauką. Tavo galantiškasis vyriškis glėbyje laikė smulkutę šviesiaplaukę moterį. Padėjai nuotrauką atgal ir stalčių užstūmei. Užteko ir vieno. Užtat atitraukei sieninės spintos duris. Čia tvarkingai pakabinti kabojo drabužiai, o šalia jų stovėjo atremta lyginimo lenta ir pintinė. Pakėlei jos dangtį – tik ką išskalbti, dar nelyginti baltiniai. Staiga kaip maža padykus megaitė nusimovei kelnaites ir įmaišei jas į baltučius marškinius...

Jis grįžo. Nuogas, tik su baltu rankšluoščiu ant klubų. „O tu nesiprausi?“ – paklausė. „Ne“, – atsakei. Čia ir taip viskas buvo švaru ir be jokio kvapo. Reikėjo gi užuosti bent savąjį. Jis patraukė iš nuostabos pečiais ir antakiais, o po to ėmėsi meilužio amato. Kiek nustebo, kad tu be kelnaičių, bet nieko neklausė.

Jis  nebuvo nei švelnus, nei grubus. Buvo vidutiniškas, netgi kažkoks taisyklingas. Buvo visai malonu. Tik akimirką pasivaideno ta šviesiaplaukė moteris iš nuotraukos, tarsi mylėtumėtės trise. O po viso to įsidrąsinai paklausti – „tu vedęs?“. „Taip“, – atsakė nedvejodamas. Tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas. Suprask – „tu gi neklausei to prieš tai, vadinasi tai nesvarbu?“. Ir, lyg nenorėdamas tęsti pokalbio šia tema, pasakė – „norisi valgyt, būk gera, pažiūrėk, ko yra šaldytuve“.

Nutapnojai į virtuvę. Čia buvo švaru ir tvarkinga kaip baldų parduotuvėje. Atidarei sidabrinės spalvos šaldytuvą ir paėmei pirma, kas pakliuvo po ranka – keletą kiaušinių. Įmušei į keptuvę. Ant palangės augo kaktusai ir petražolės. Petražolės kaip tik ir tiko pabarstyti ant kepamos kiaušinienės.

Jis pasirodė virtuvės duryse apsivilkęs sportines kelnes. Kelnės buvo švarios ir mėlynos, bet galantiškumo įspūdį sugadino. Pažiūrėjo į tavo darbą ir pašaipiai riktelėjo – „ką čia darai, šaldytuve gi turėjo būt cepelinų, žmona prieš išvažiuodama į kaimą privirė“.  Ak, pasirodo šviesiaplaukė mažylė išvažiavo į kaimą aplankyti tėvų. Visgi kiaušinienę draugiškai suvalgėt. Na, jis dar pasivaipė, kad šitos „žolės“ (petražolių) jis nevalgo, čia tik jo žmonos maistas. O po to tu netgi iš įpročio suplovei indus, nors jis pamatęs ir bandė sulaikyti, kad yra indų plovimo mašina.

„O tavo žmona visada taip sutvarko butą, ar tik tada, kai tu parsivedi namo meilužę?“ – norėjai paklausti prieš atsisveikindama. Bet tuo metu pagailo tos simpatiškos smulkutės moters. Natūrali blondinė nėra paika, ji tiesiog naivi. O dabar gal sugriausi jos idealistinę tvarką ir pasaką, kai ji ras tavo neplautas kelnaites tarp baltų vyro marškinių...