Skruzdės

Trenkiau durimis – tegu jos sulūžta, tegu atsisuka rankena, tegu pasimeta raktas. Man nieko nereikia! Galvoje tarsi raudonosios skruzdės laksto mintys. Man nieko nereikia. Noriu šaukti, staugti, nes trūko mano kantrybė, turiu teisę pykti ir nusivilti. Raudonosios skruzdės stipriai gelia, nori, kad prisiminčiau vaikystę, praleistą tarp vieno Naujininkų  mikrorajono daugiabučio sienų, kreivai besišypsantį tėvą su stikliuku rankoje ir prie telefono  ragelio prilipusią motiną. Ji  mėgdavo kartoti, jog nenorėjo vaikų. Vaikystė baigėsi. Bet skruzdės ūžia toliau – nesvarbu, kad suaugau  – dabar nebenoriu nieko: netekau darbo, mylimo žmogaus, vėl paūmėjo depresija. Man nieko nereikia. Jau nebereikia. Kam? Man einant gatve kruzdės pakiša keletą savižudybės scenarijų – pulti po mašinos ratais, šokti nuo tilto. Pastarasis pasirodo visai paprastas. Belieka prieti tiltą. Išganinga mintis, stvėriuosi jos, skubu link tikslo. Niekas nerūpi, matau tik tiltą, trokštu nusikratyti visko – skruzdžių ir savo sugelto kūno. Skubu, tik susiduriu su menka kliūtim – link manęs artėja praeivis, bando klausti kiek valandų ar nori paprašyti cigaretės. Ketinu jam rėkti, kad neturiu laikrodžio. Neturiu! Kam dabar rūpi laikas! Bet pamatau kažką keisto - jo rankoje didelis virtuvinis peilis, o akyse įtūžis. Pajuntu jo jėgą ir išgirstu “atiduok viską, ką turi, nes papjausiu! ”.  Kraustau palto kišenes, drebančiom rankom išimu mobilųjį telefoną, piniginę, cigarėčių pakelį, kramtomą. Po akimirkos jaučiu jo kumšti ant savo veido. Griebia mano turtą ir  bėga. Sustingau, pajutau šiltą iš nosies bėgantį kraują, burnoje pajutau kraujo skonį. Ėmiau bėgti. Prabėgau tiltą. Bėgau, nors atrodė, kad plaučiuose nebeliko oro, žiobčiojau kaip žuvis. Vis bėgau. Bėgau namo.