Sveika, panele...

„Sveika panele.
Pamačiau Jūsų skelbimą vietiniame laikraštyje ir labai susidomėjau. Pirmiausia man patiko, kad Jūsų plaukai yra šviesūs. Beje ir zodiako ženklas geras, todėl galiu spėti, kad mudu atitinkam vienas kitą pagal charakterį.
Ką aš galėčiau papasakoti apie save? Aš esu 33 m. viengungis. Turiu butą, neblogą darbą – esu vadybininkas bendrovėje, pardavinėjančioje linoleumą. Pardavimų lygis mano yra aukštas, todėl ir atlyginimas normalus – 2000 Lt. Sakysit sureikšminu pinigus? Tačiau ar nėra jie tokie svarbūs kasdieniniame gyvenime? Manau, labai gerai, kai gyveni ne nuo atlyginimo iki atlyginimo ir parduotuvėje per daug nereikia mąstyti apie kainas.
Šiaip jau esu ramus, intiligentiškas vyrukas. Man patinka skaityti žurnalus apie kompiuterines technologijas, o grožinės literatūros nesu mėgėjas, juo labiau nemėgstu eilėraščių. Tačiau vieną eilėraštį esu parašęs, kai dar buvau pirmoje klasėje. Jis buvo skirtas mergaitei, kurią labai mylėjau.
Aišku, Jums gali kilti abejonių, kad aš esu galbūt vedęs, tačiau ne ir nesu išsiskyręs. Kodėl taip nutiko, nežinau, greičiausiai todėl, kad esu per daug naivus ir pasiduodantis kitų įtakai.  Dažniausiai merginos mane apgaudinėja ir išnaudoja. Jau kiek buvo man išsiskyrimų – nesuskaičiuosi ir aš nekaltas dėl to.
Ieškau švelnios būtybės, kuriai nerūpėtų pinigai. Nors laiško pradžioje ir akcentavau savo darbą ir atlyginimą, tačiau noriu švelnios mergytės, kuria galėčiau rūpintis kaip pridera.
Noriu pasakyt, mano ketinimai labai rimti. Man jau ne 16 metų, jau norisi pastovumo, ramaus šeimos užutekio. Kaip supratau iš skelbimo ir tu to trokšti.
Atrašyk.
Vadimas.

Sveikas ponaiti.
Man patiko Jūsų laiškutis. Matosi, kad Jūs esate nuoširdus žmogus, kaip ir supratote iš mano skelbimo, kaip tik tokio ir ieškau. Nors esu dar jauna, tačiau jau esu daug sunkaus gyvenimo patyrusi. Vaikystėje patyriau daug vargo, nes esu našlaitė, augau vaikų namuose, o turbūt galite įsivaizduoti, kokios ten sąlygos ir koks auklėjimas.
Tačiau aš nepasidaviau blogoms įtakoms, puikiai baigiau mokyklą ir net sugebėjau įstoti į aukštesniąją mokyklą. Ten įgijau apskaitininkės specialybę.
Deja, pagal šią specialybę neradau darbo, todėl šiuo metu, kad išlaikyčiau save, esu priversta dirbti parduotuvėje pardavėja – kasininke.
Kaip puiku, kad esate išsilavinęs žmogus, manęs netraukia žmonės, kurie šiuo metu mane supa. Jie tarsi iš žemesnio sluoksnio, iš purvo – noriu ištrūkti iš šios aplinkos. Galbūt ir šito skatinama parašiau skelbimą. Noriu sutikti žmogų, kuris man padėtų.
Galbūt tai Jūs? Labai tikėčiausi to, nes gyvenu viena, neturiu daug draugų. Dažniausiai mane aplanko tik viena draugė iš internato.
O, kiek daug prirašiau! Tikiuosi greito atsakymo.

Joana.

Sveika Joana.
Neįsivaizduoji, kaip mane pradžiugino tavasis laiškas. Su nekantrumu jo laukiau. Užjaučiu tave, kad teko patirti tiek negandų ir džiaugiuosi, kad stengiesi pasiekti kažko daugiau.
O dėl darbo neigraušk, manau geriau turėti darbą, nei apskritai jokio.
Man sunku susirašinėti su Jumis, kol nemačiau. Galbūt kitame laiške galėtumėte įdėti nuotrauką? Savo ruoštu aš jau dabar įdedu savo atvaizdėlį, tikiuosi, jis Jūsų labai nenugąsdins, čia fotografavausi susivėlęs ir nesiskutęs. Tokia neplanuota nuotrauka.
Kadangi Jūs neklausėte nieko apie mane, aš paklausiu kai ko apie Jus:
1. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar vaikštote į šokius, o galbūt į kiną? (Čia reikalingos žinios organizuojant būsimą pasimatymą).
2. Ar mėgstate gaminti valgį? Neslėpsiu, esu ėdrūnas (jokiu būdu nesu storas, tačiau) ir mėgstu skaniai pavalgyti. Galbūt iš Jūsų sužinosiu naujų receptų savo valgio gaminimo knygai?
Kol kas daugiau klausimų neateina į galvą. Tiksliau ateina, tačiau nedrįstu klausti... Manau dar per anksti.

Lauksiu atsakymo.
Vadimas.

Sveikas Vadimai.
Labai dėkoju už nuotrauką. Tu ten labai gerai atrodai, galima tik įsivaizduoti, kaipgi tu atrodai susitvarkęs, jei nesiskutęs atrodai taip patraukliai. Atleisk, kad perėjau prie TU tavęs neatsiklaususi, tačiau, JŪS man atrodo labai jau oficialus kreipinys, tarsi atitolina tave nuo manęs. Leisk būti arčiau tavęs.
Kaip aš džiaugiuosi, kad daviau skelbimą. Visus dabar ateinančius laiškus išmetu, nes manau tu esi tas, kuriam aš rašiau visus žodžius.
Dabar atsakymai į tavo klausimus (jie labai įdomūs).
1. Aš nemėgstu eiti į šokius, nes ten labai daug žmonių ir tvanku, labiau mėgstu pasivaikščioti gamtoje, pievoje, kur auga daug gėlių. Aišku, kinas man labai patinka. Jei pakviestum pirmam pasimatymui į kiną, visdėlto bandyčiau tave perkalbėti – čia jau labiau tiktų kokia jauki kavinukė.
2. Man labai patinka gaminti. Galima sakyti, tai yra mano hobi. Kartu tai yra atsakymas į tavo pirmo klausimo pirmą dalį – ką veikiu laisvalaikiu. Ogi gaminu įvairius patiekalus. Turiu daug receptų, tačiau tavo valgio gaminimo knygos nepildysiu, geriau jau tau pagaminsiu.
Įdedu nuotrauką. Tikiuosi aš tau patiksiu taip, kaip ir tu man patikai. Čia nėra mano gražiausia nuotrauka, tik va ji pati naujausia, nenoriu tau siųsti ankstyvos jaunystės paveikslėlių, dabar aš kitokia – tokia kaip nuotraukoje.
Papasakok apie savo šeimą, ar turi brolių seserų. Kaip sekasi. Ir panašiai.
Lauksiu atsakymo.
Joana

Sveika Joanute!
Tu esi nuostabi, kaip kalnų gėlytė. Tavo akys visai tokios pat kaip ir aš įsivaizdavau. Jos tarsi spinduliuoja gerumą ir švelnumą. Tu tikrai esi labai gležnutė ir puikios figūros. Atleisk, kad tave taip nagrinėju, tačiau rašau atsakymą pasidėjęs priešais nuotrauką, tiesiog negaliu atitraukti akių nuo jos. 
Turbūt nepameluosiu, kad tu esi mano svajonių moters prototipas.
Tavo atsakymai į klausimus, dar labiau patvirtina, kad esi svajonė. Ir dar svajinga mergina.
Dabar nutrauksiu savo sapaliones ir pereisiu prie atsakymų. Aš užaugau vienas – neturėjau nei brolio nei sesers. Mane lepino, net labai, tačiau aš iš namų gyventi savarankiškai išėjau labai anksti – 19 kos metų. Gabūt todėl, kad mane per daug varžė tėvai, o juk nebuvau koks išdykėlis ar pramogų ieškotojas. Taip jau būna kartais tose atseit darniose šeimose. Norisi greičiau atsiskirti nuo tos lipnios priežiūros ir kontrolė. Tai tas pat, kas gyventi kokioj kolonijoj, tik maistas geresnis.
Joana, negaliu daugiau rašyti, mes turime susitikti, tai būtina. Turiu tave pamatyti tuojau pat. Tuojau pat neįmanoma, todėl parašyk ar ir tu to nori. Dar geriau, parašyk savo telefoną ir ... mes susitiksim dar greičiau.

LAUKIU
Vadimas


Sveikučiukas Vadimai,
Telefono tau nerašysiu, nes sugalvojau variantą geresnį. Aš irgi degu nekantrumu susitikti, tai būtų nuostabu. Tiesiog jaučiu, kad mus sieja kažkoks ryšys. Tik gavusi pirmąjį tavo laišką tai supratau. Geriau padarome šitaip. Šiandieną išsiųsiu šį laišką. Paprastai laiškas eina 2 dienas. Taigi po trijų dienų, tai yra penktadienį lauksiu tavęs ........ parke. Sėdėsiu ant pirmo suoliuko ir vilkėsiu raudoną kaip kraujas suknelę. Tikrai turėtum mane atpažinti.
Ateik, aš lauksiu.
Joana.“

Ar dar  kartą perverčiu laiškus. Nesuprantu, kaip galėjau taip apsirikti. Nuostabi mergina žvelgia į mane iš nuotraukos. Švelnūs bruožai, nuostabi šypsena... Bet kodėl likimas yra toks klastingas? Iš kur aš galėjau žinot?. O viskas buvo taip.
Aišku, gavęs laišką neberašiau atsakymo, bet nekantriai laukiau penktadienio. Tą dieną apsirengiau gražiausiais savo rūbais. Paskaičiau knygutę apie etiketą. Tiesiog atrodė jog širdis ištrūks iš krūtinės. Bijojau. Kad ką nors leptelsiu ne taip, ar kad išpilsiu jai kavą ant raudonos suknelės kavinėje. Esu toks truputėlį nevėkšla. Tačiau aš visgi nuėjau.
Iš tolo išvydau ją. Raudona, tiesiog ryškiai raudona suknele. Šviesūs plaukai plaikstėsi vėjyje, ji atrodė kaip pati deivė, nužengusi iš dangaus. Pasijutau lyg pirmokas, kaip toj lietuviškoje populiarioje dainoje – ji nuostabi. Priėjau prie jos iš pamačiau, kaip ji maloniai šypsosi.
- Sveikute, Joana, - šiaip ne taip išbeldžiau aš.
Ji tebešypsojo, tik ištiesė man ranką, kad padėčiau jai pakilti nuo suoliuko. Neištarė nei žodžio. Tai man pasirodė dar nuostabiau. Ji tokia lengvutė ir paslaptinga.
- Kurgi mes eisime?, - paklausiau.
Ir staiga ji prabilo. Geriau jau nebūtų prasižiojusi visą tą laiką. Geriau  būtų likusi ta nuostabia deive.
- Nežinau, spręsk tu, - sukranksėjo ji. Tikrai, balsas šaižus, veriantis ausį, tragiškiausias balsas, kokį tik galėjau įsisvaizduoti. Iš pradžių pagalvojau, kad man pasigirdo ir aš paklausiau (o nelaimingasis):
- Ką?
- Sakiau, tu spręsk, - dar garsiau sugergždė ji. Iš karto užsimaniau pabėgti iš ten. Visas žavesys išblėso. Taip staiga, kaip ir buvo atėjęs. Nebegalėjau ištverti žinojimo, kad ji vėl gali prabilti... Baisu prisipažinti, tačiau aš apsisukau ir pabėgau nuo jos. Aš tai padariau...

Tai mane sužlugdė. Ir vėl baisi nesėkmė. Kodėl??????
Ir dabar sėdėdamas priešais laiškus ir nuotrauką aš savęs klausiu – kodėl??????