party never ends

Stikluose nematau saves ir žygiuoju į taktą su naktimi ir prarastom svajonėm, susikaupusiom lyg debesys virš galvos (i‘m comin‘, i‘m gonna get you!) kažkas man pripylė smėlio į kūną, atsuko galvą, gal kaip žaislinei lėlytei, ir pripylė smėlio. Dabar aš grimstu, grimstu.. NE!
- Pabusk.
Ne! ne ne ne maldauju  ne, atlupkit mano sunkias akis, atlupkit manasias akis, sulipdytas, susiūtas užklijuotas, atkaskit mane iš po žemių, leiskit man ištrūkti, kvėpuoti man!

- Kavos?
- Jonai? - pro rūką matau tarsi jūrų vėplį. Ir vėl.
- Na taip, sunku būtų patikėt, kad ką pameni, - žvengia pasikriuksėdamas. –žmogau tvarkykis su savim. Nepadaugink taip.
- Ko gi?
- Kąžinau. Žolės, alaus, degtinė-ė-ės..? - nutesia. -Po galais, iš kur aš galiu žinot? - tarstelėja ir suraukia kaktą. – Visviena tu velniškai graži, brangute! - lepteli jis ir dar kartą nusijuokia, parodydamas eilę sveikų dantų.
- Tu nepatrauklus, -išspaudžiu.
.. galva kaip išskalauta ir padžiauta, prapūsta vėjo, tuščia ir švari puodynė. Taigi, taip ir būna.
- Cha, o kas teigia kad aš patrauklus? Mieloji, tai tu čia katytė.
- Paleisk mane.
Jaučiu jo tvirtas rankas surakinusias mano kūną.
  - Paleisk mane, prašau, paleisk, - šnabždu maldaudama.
- Taip, taip. Paleisiu jei paklausysi.  Rūta!  Paklausyk. Pasakysiu rimtai. Tu PRIVALAI liautis. Meilute, nešvaistyk saves veltui. Baik valkiotis gatvėmis kaip šliurė. Girtutėlė! Žygiuoju piliovke vidury nakties ir žiūriu kas ten švitiniuoja, kas ten ritasi žemyn kaip sauja padrikų akmenėlių? Ogi kas!? Rūtelė! Gražu. Gražu pažiūrėti. Susmunki ant grindinio, palengva grimsti.. TU GRIMSTI, tu smengi žemyn, kuo žemiau nukrenti tuo greičiau lėki, ir tu TĖKŠIES, tėkšies į grindinį, suskaldysi savo mažą makaulę, nori virst kirmėėėėle? NORI?
Nebeklausyk. Nebeklausyk.  Atsistoju. Viskas gerai. Viskas bus labai gerai. Rūūūta ūūū! Visai kaip tą vasaros rytą kai atrodo galutinai baigėsi laimingos dienos, kai pabudau Roberto sodyboj užtinusiom akim ir purvina galva. Tada viskas tik prasidėjo. Tada prasidėjo mano pabaiga.

Pasibeldžiu į Mariaus duris, po kurio laiko įeinu pati. Visviena skvotas priklauso visiem, o ypač mylimajai. Link svetainės, taip. Girdžiu  muziką- rėksmingą, persunktą siautulio, beprotybės... JIS. Guli.
- Mariau?
Išjungiu grotuvą.
- Mariau?
mariau mariau mariau atkartoja aidu sienos

klesteliu ant skylėtos sofos ir drebančiom rankom išsitraukiu cigaretę. Jo kūnas, toks gražus, tobulas, guli ant čiužinio, susivėlę plaukai išsidraikę į visas puses, o pamėlusios lūpos ir sunkūs vokai nė nekrusteli. Įdomu, kur jis dabar. 

  -Sveikas, čia Rūta. Esu pas Marių, jis kaip užmuštas jau valandą guli, bandžiau pažadint, klykiau ir spardžiau o jis ką?

  -Emm.. – atsklinda vangus gerklinis balsas, - Nu ką žinau. Galiu ateit.
- Būsiu čia.

Taras, dirba narkologiniam, nereikia nė daktarų, užtenka jo, ir mes prisikeliam iš numirusių. Gerai būtų jei kas ir mane ištrauktų ir aguonų tinktūrėlių liūno.. Mediniai langai spokso tiesiai į gatvę. o gal gatvė spokso į mus..
 
  -Na? - balsas iš koridoriaus.
- Va, guli, - linkteliu galva Mariaus pusėn. – Mirė! Cha cha, mirė... - sutrinku dėl savo trūkčiojančio ir nenatūralaus juoko.
- Pažiūrėsiu ką galiu padaryt. Pasakyk jam, kad susiimtų. Jau trečią kart šį mėnėsį gaivinti jį reikia.
- Taip..
- Ir tu, - taria jis susirūpinęs apžiūrinėdamas Mariaus akių obuolius, - ir tu, Rūta kiek girdėjau ne ką geriau laikais.. m?
- Na.. –nežinau ką atsakyti.
Jis supratingai šypsosi.
-  Turėtų pabusti.
- Ačiū Tarai, -išspaudžiu šypseną. -Tarai.. koks tu gražus rytmečio šviesoj.
- Gal gali arbatos? Sušalau, kol atlėkiau.
- Tuojau. Prisėsk.
Haliucination generation haliucination generation spiegia kalinys mano makaulėje, mano makaulė kampuota. Banguojanti, vibruojanti, spengianti, mano makaulė tai tavo vienatvė.  besipinančiom kojom skrendu virtuvės link, ropoju kaip šūdvabalis srutų duobėje. Kampe šluota, langai artėja ir staiga pabėga, išnyskta beribiame, neaprėpiamame horizonte, ta linija, tokia stačiokiška ir bereikšmė slepia tiek daug, ach mielasis, atsigauk! mane neša mano kojos, mane neša jūros bangos, mane skalauja vandenynas. Įsileiski mane į savo žiotis..
Aš užkaičiu virdulį. Aš ištraukiu puoduką, aš įmetu maišelį prastos žolelių arbatėlės. RŪŪŪTA ŪŪ! Man skamba galvoj. Rūūūta ūūū! Nunešu arbatą, klesteliu ant tos pačios nutrintos kušetės ir užsimetu koją ant kojos.
- Ačiū mieloji.
Matau jį tarsi pro rūką. Tik šešėlį, tik tamsų siluetą. O galva ir aš nieko negaliu padaryt. NIEKO negaliu sustabdyti, mane užvaldo niekas. NIEKAS TUŠTUMA NEBŪTIS MIRTIS, tas dvokas, įdomu kiek jis dar mane sekios, tai mirties dvokas, jos nasrai ir liežuvis apėjęs votimis, kiek mane dar persekios...
Nenoriu tik egzistuoti.

Ropoju į tamsų koridorių, kol pajuntu šaltą betoną po kojomis. Keliuosi, veidrodis meluoja, sako tu graži, sako gražuole pabučiuok mane, nusipurtau ir sudūžtu į šipulius. Gal taip ir geriau. Atlapoju spintelės virš kriauklės duris ir randu.

Kai įeinu į svetainę Taras jau stojasi ir ištaria iki aš atsakau dėkui ir jį pabučiuoju, jis išeina. Atsisėdu ant lovos šalia Mariaus ir pakeliu jo sunkią galvą, pasidedu sau ant kelių. Štai lėlyte, tavo tėvelis. Žiūriu į tėčio veidą. Tyrinėju kiekvieną menką raukšlelę, pirštais švelniai braižau kontūrus. Prigulsiu šalia. Man taip silpna.. aš tokia nuvargusi. Ak, mielieji, kad tik jūs žinotumėt.