Duok man jegų...
Per sušvinkusią, bet kadais nuostabią meilę, eit basai..
ir neįsidurt.. tikėjimu..
nes daug kas sako.. Ji gi visagalė..
viską pakelia...
bet duria...
taip giliai..
aš netikiu! Racionalumu, kuris perskrodzia šią smarvę
atidaro, iškelia mūsų principus,
ant pjedes stalo,
tikiu širdim, kad ir kaip banaliai skambėtų..
noriu, kad mane myletų...