Paskutinė nata

Įkvėpdamas dangaus dažnai į žemę pasižiūriu
Kodėl visi, kokie visi, kaip elgiasi, kaip meldžiasi
Kam neįdomu, o kam įdomu
Kas neskaičiuoja, o kas vien šypsenomis juokus atkartoja
Ir būna taip, kad atsistoti pamiršti
Kaip reikia sustabdyti pūgas, akimis užlieti jūras
Pripildyti dykynę smėlio, nukreipti vėju
Sugaudyti visas žvaigždes, surinkti meilės trupinėlius
Rašau, nes išsikraut kitaip nebepavyksta
Rašau, nes visos naštos man savaime neišnyksta
Sakau kasdiena tau: bėk, lėk
Ir tiek norėčiau daug bet neišeina nei kiek

Prabyla kelias ir vedasi mane tolyn pro miesto tamsą
Skinuosi vis artyn centrinių žiburių
Paliesti jų nesugebu, ne man šį rudenį
Gali pajudinti nei labas rytas nei...
Prabudina tik šaltas prakaituotas kūnas
Kurio senai nebejaučiu, akim nebeliečiu, neparagauju
Nebeturiu nei vieno lašo tyro kraujo
Aš paaukosiu žiemą, aš paaukosiu ją iš naujo

Jau nuskubėjo gabalo gyvenimo žali
Per daug žali, per daug mažyčiai bandymai
Jau įsitvėriau į kažką tvirtesnio
Dabar jau nebebaisūs tie išbandymai
Kurie kaip sugadinę nebebus pataisomi
Išeik, nebeištaisoma, kurie, tie epitetai
Palyginimai vietoj tų anų, vietoj šitų kiti
Leisk, paleisk, išleisk, išeik, ateik, baik
O jeigu pabėgiot stogais virš oro linijų
Atsimenu, atsimeni ir tu
Be abejo supainiojau
Tada kartu per pabaigą pasižadėjom žengt abu
Mes naivūs abudu su beribe galimybių gija
Visi randai nuo mano sielos vis gilėja ir ne gyja
Visi visi iki vieno – negyja

Sugrojus paskutinei mano sieloje natai
Norėčiau paprašyti gyvenimo naujo
O tie, kurie lydės mane į krištolo rūmus
Uždenkit akis, kad nematyčiau jų
Sugrojus paskutinei mano sieloje natai
Norėčiau paprašyti gyvenimo naujo
Ir jeigu gintaro medžiai prabils iš skausmo
Uždenkit ausis, kad negirdėčiau jų...