Kalbančios akys

Kas žiūrėjo į jos akis matė begalinį skausmą,
matė jos verkiančią širdį ir tylintį veidą...
Ji slėpė skausmą prisidengdama šypsena,
tačiau ji nebuvo laiminga....
Nebyli kaukė nesugebėjo paslėpti iškalbingų akių...
Ji norėjo būti šalta, stipri, bet tam jos akys buvo per šiltos...
Nerūpestinga šypsena ji bandė paslėpti susirūpinusį veidą,
bet kad ir ką be sakytų, darytų, tai nebuvo tikra tol,
kol to nepatvirtindavo tik tiesą kalbančios akys...
Jos žvilgsnis spinduliuoja tikrumu,
šiltas it pirmas pavasario saulės spindulys....

Jos pasaulis prašvis,
o prašvitęs išnyks
užsitęsus naktis
jos širdy vien viltis,
juk įleidęs šaknis, medis nebeparvirs....