Svetimas

Odisėjas Šiaurės kely -
              Darganos, audros, lietūs - dažni svečiai,
              Dažni svečiai čia, Šiaurės kelio jūroje:
              Jūra grėsminga, didinga, bekraštė,
              Vanduo melsvai juodas ir pilkas,
              Rūsčios naktys bežvaigždės, niekaip neįšauštančios dienos.
              Kukli baidarė Odisėjo paklūsta vėjui bei bangoms,
              Ir bet kada, žmogau, gali čia nugarmėt į Pragarą -
              Į Pragarą, į Žemės centrą, į gylį neišmatuojamą,
              Bet Pragare nėra ugnies - nieks tavęs ten nesušildys -
              Ten kraštas liūnų, dilgėlynų, kimsynų, gyvačių irštvų.
              Plačiuosiuose vandenyse siautėja jūrininkų jūrininkai,
              Šiaurės vandenis skrodžia galingi jų laivai,
              Jie drąsūs, ryžtingi, plaukai jų auksiniai, šiurkštūs pirštai,
              Jie Gredlandiją ištraukė į šviesą dienos, ir Šiaurės Ameriką,
              Tačiau barzdočiai šie ne tik keliautojai, bet ir plėšikai,
              Negailestingi jie grobuonis, jie vanagai plėšrieji -
              Vakaruose jie visa sunaikina: turtų ligi soties prisigrobsto,
              O Rytuose - pirkliai jie taikūs bei nuolankūs -
              Vakaruose - jūreiviai, Rytuose - upeiviai.
              Baugu Odisėjui tose neaprėpiamose platybėse,
              Baugu ir šalta - kankina jį sloga, bronchitas,
              Dega aukšta kakta, sukosėjus drasko krutinę.
              Ar ne laikas tau namo keliaut, Trojos karo didvyri?
              Tik kaip surasti kelią man į Pietus?
              Klausimas kelblus. Reikia pamąstyti.
              Aštrus protas, Itakės žemės sūnaus -
              Jis bando detales tvarkingai sudėliot:
              Prisimenu, aš keliavau į Šiaurę,
              Regėjau jūras, saulės spindulių nutviekstas,
              Lankiausi aš pas Drakulą Transilvanijoj pelkėtoj,
              Svečiavausi Vienoje ir šokau ten valsą su damomis,
              Galop ir vokiečių žemes kalnuotas pasiekiau,
              Ilga be galo upė buvo ta - ilgesnė už jūras visas,
              Pasiekiau aukštupį aš jos - baidarė dugną ėmė siekt,
              Ir teko man išlipt - bridau aš iki ištakų,
              Regėjau neįžengiamas girias,
              Viliojo mane laumės, raganos, ir gnomai kvietė pasilikt -
              Atsisakiau - patraukiau aš klaidžiais keliais link jūros -
              Ne jūros, o vandenyno, kur gintaro neišsenkantys klodai...
              Toli horizonte, iš abiejų pusių, kažkas krebžda, juda -
              Odisėjo akys ima skrosti tolius,
              Jis karščiuoja, svaigsta jam galva - plaučių uždegimas jau?
              Bet rega, klausa, uoslė jo neapgauna:
              Regi tolumoj juodas būres, girdisi šūksniai, kvepia mediena,
              Tie laivai artėja ir šnekos tos jau čia pat.
              Užvirs, turbūt, kova nuožmi:
              Barzdoti, vėjo nugairinti veidai, vešlūs ilgi plaukai,
              Bei proto neišsenkanti galia, klasta ir stotas.
              Kažin, ar tik nežus audroj tas protas?
              Ar tik neatsidurs svaigaus laukinio skonio vergijoj?
              Ak, Odisėjau, savimi per daug nepasitikėk:
              Čia niekad neįšaušta, naktis čia karalienė,
              Ak, barbariška gamtos, jėga,
              Jūs neprėpiami gelmės ir toliai,
              Stichija, gaivališka gamta...
              O gal šių  žemių Viešpačiu taps tas, kuris pasiklydo?
              Ar negali žmogus sutramdyti gamtos?
              Gal staiga ugninis diskas pasirodys danguje,
              Gal nurims tos bangos, nebelis ir nebesnigs,
              O tada žus piratai jūrų - žus, kaip žuvo Troja,
              Ir taps dievu Odisėjas, užkariavęs naujas jūras ir žemes,
              Ir teritorijose šiose viešpataus Akropolis...