Kodėl

Tave mylėti aš galiu,
kaip saulę ar rasos lašelį mažą.
Tave gimtoji žeme pasveikinti galiu,
pakelti juodą žemės grumstą
ir akmenį prakalbinti galiu,
suklupt prie kryžiaus maldai.
Tyliai susikaupus pastovėt po  ąžuolu senu,
stiprybės semtis aš iš jo galiu.
Kodėl?..
Tik mintimis aš pumpurą regiu,
gležnutę smilgą vienišą prie kelio.
Tave, o žeme, šiandien aš galiu
palaistyt savo ašarom sūriom.
Nusišypsoti tau, padangės žydras mėli.
Ir rymot viena galiu, kur teka tavo šaltinėlis...
Taip pasisemt stiprybės iš tavęs...
Kodėl?..
Gerumo ir jaukumo aukuro jau nerandu...
Kodėl?
čia tėviškėj niūri gama
vis skrodžia jaukų ir beribį mėlį...