Vientisumas

Kaip gatvės žibintų
Išdarkytas šešėlis,
Minios sudraskyta
Taip siela skutais.
Gal tai atveria tiesai
Ir paskatina tapsmui,
O galbūt savitumui
Tai mirties nutartis.

Į vidų pažvelgus
Melodija skamba,
Virpa stygos likimo,
Paslaptingu ritmu.
Kaitrų laužą užkūręs
Kario šokyje skęstu,
Nors žingsnių nemoku
Ir prasmės nerandu.

Ugnis nuomones degina,
Meta Savo šešėlį.
Laukinis trypimas
Atbaido smalsius.
Ištuštėjus erdvė...
Pasilieka kas tvirta.
Vertina tas,
Kuris tiki savim.