Pasaka

Stoviu kaip koks kvėša tarp sustirusių pastatų su sužvarbusiomis rankomis ir mintyse gaudau drugelius - tokius liesais, suvargusiais, pilkais kūneliais ir gigantiškais, įspūdingais sparnais. Iš jų raštų nutapysiu tau pasaką: nei tai vaikišką, nei tai suaugusią, nei tai gerą nei tai blogą. Bet tai bus tikra pasaka; apie tigro pasagą, kurią jis laikė užrakinęs seife; apie kvailį, kuris kentėjo dėl savo klausimų; apie žmogų, kuris nerado sau vietos po saule; apie mišką, kuris nešlamėjo; ir dar daug, daug apie viską. Miegok, kvailuti, ir aš tau prisapnuosiu sapną iš drugelių raštų: sapną juodą kaip smala, sapną mėlyną kaip plyštantis dangus, sapną raudoną kaip patvirkęs žibintas palubėj… Sapnuok žalius, rudus ir baltus sapnus. Tai daug tikriau nei mano pasakos. Tai daug tikriau nei žodžiai. Sapnuok apie pamintą išdidumą  ir pralietą Brisiaus kraują. Sapnuok. Išeik į nežinią ir ištirpk. Savo regėjimuose išnyk ir nebeprabusk. Žinok, jau saulė paskutinį sykį išnyko vakaruos, ir paskutiniai debesys kolonom šliaužia dangumi, užleisdami vietą tamsai. Žinok, jau nuvyto paskutinės gėlės ir tu paskutinis sapnuoji savo paskutinį sapną. Miegok, kvailuti, ir sapnuok viską, nes aplink tave jau nieko nebeliko. Miegok, kvailuti…