Lėkimas stogais

Supiltas jūros kalnas kvepia
Ilgas lipimas į viršų spaudžia
Nei kėkšto, nei bitės, nei varno
Tyla verčia kalbėt žvengimu

Suokalbis užrašomas saulės delne
Tingumas kojose persimeta į viršų
Ramuma pralenkia baimę bėgte
Lieku tik aš ir mažas nesusipratimas

Tik tak, tuk tuk, pykšt pokšt
Nesuprastas žmogui buvimas verčiasi
Amžinai pagalvoju paskutinį kart
Apie tai, kad ir tu čia esi.