Šventieji

Visos mūsų namo sienos buvo nukabinėtos šventųjų paveikslais.

Kodėl taip sakau? Mūsų namas – tai vienas didelis kambarys. Iš kambaro eina durys į tualetą, sandėliukus ir mažą kišenės dydžio virtuvę. Šventieji nuolat žiūri į mus. Kaip mes valgome, kaip mylisi mano tėvai. Aš žinau, kad jie vis dar mylisi. Naktimis girdžiu keistus prislopintus balsus. Tėvo balsas būna kažkoks piktas, o mamos liūdnas. Mano mama visada šneka nei šį, nei tą, truputį pasukusi galvą į šoną lyg bijotų žiūrėti į akis, ir jos kalba primena kerpamos pajudėti negalinčios avelės mekenimą.  Visą gyvenimą mano motina buvo labai nuolanki. Matyt, to ją išmokė šventieji. Mano motina, jos vardas Olivija, visada didžiavosi savo nuolankumu. Nemanau, kad šventieji būtų to ją mokę. Netikiu, nors tu ką. Šventųjų nuolankumas nemoka didžiuotis. Šventieji ant mūsų namų sienų man primena gėles ir debesis, kartais – kalnų slėniuose tvyrantį rūką.

Mano tėvas, save laikantis didžiai šventu žmogumi, šventųjų paveikslus ėmė kolekcionuoti mano gimimo dieną. Jie visą gyvenimą laukė vaikelio. Ir štai, kai jie jau visai nesitikėjo, į šį pasaulį, linksmai nusiteikusi, aš ir įžengiau. Gimiau vasaros pabaigoje, jeigu tiksliau rugpjūčio 25 dieną,  ir tėvai man davė Faustinos vardą. Pirmasis šventosios paveikslas, kurį įsigijo mano tėvas, buvo Šv. Marijos Faustinos paso nuotrauka.

Vaikystėje su visais šventaisiais sutariau gerai. Mokėjau patekti į paveikslą ir ten būti. Mane glostydavo šventos rankos, sėdėdavau ant jų kelių, klausydavausi istorijų; priglausdavau savo vaikišką galutę ir tiesiog fiziškai jausdavau šventųjų plaukus. Vaikystėje man labiausiai patiko šventųjų plaukai. Aš juos glostydavau, čiupinėdavau, čiulpdavau. Jie nesipriešindavo, nieko nesakydavo, tik pabučiuodavo mane į kaktą. Mėgau žiūrėti į jų švelniai, o kartais ugningai, bet vis tiek švelniai kalbančias burnas, o ypač stebėti judančius seilių purslelius tarp dantų. Tie judantys seilių pursleliai mane hipnotizuodavo ir aš užmigdavau, mama man dažnai pasakodavo kaip rasdavo mane susirietusią į kamuoliuką ir saldžiai miegančią. Juk buvau jų angelėlis, kurį jie grūdino gyvenimui. Dar prisimenu šventųjų akis, karštligiškai blizgančias, prisimenu kurį laiką apie juos galvojau kaip apie degančius. Aš truputį bijojau, jog koks šventasis gali užsiliepsnoti ir mūsų namuose sukelti gaisrą.

Bet aš augau. Ir į paveikslus patekti darėsi vis sunkiau. Kol vieną gražią dieną suvokiau, jog mus skiria neperžengiama, neįveikiama riba. Aš čia, jie – ten. Galėjau tik žiūrėti į juos, klausytis mamos pasakojamų ar skaitomų istorijų ir fantazuoti. Dar kurį laiką sugebėdavau pasiduoti motinos įtaigai ir jos pasakojimus regėti savomis akimis, bet greitai išblėso ir tai. Siena, skirianti mus stiprėjo ir augo. Šventieji nenumaldomai tolo nuo manęs, o tuo pačiu stiprėjo mano skausmas ir ilgesys. Abejoju, ar aš ilgėjausi šventumo, ne, greičiau to galėjimo būti kartu, to pilnatvės jausmo. Nors šventieji buvo čia ir dabar, nebylūs kabojo ant sienos, žiūrėjo į mane ir dar niekada nebuvo taip toli. Aš tik norėjau, kad jie būtų mano draugai. O jie. Jie kabėjo ant sienos  lyg būtų negyvi. Jie kabojo ant sienų lyg čia būtų vien tam, jog paliudytų mano negrabumą ir nesugebėjimą įveikti mus skiriančių ribų. Jaučiausi beviltiškai. Visos mano praktikos, visi bandymai patekti į paveikslus patirdavo visišką fiasko, kol aš lioviausi tai daryti. Mano priešiškumas šventiesiems, įkalintiems paveiksluose ant mūsų didžiojo kambariuo sienų ėmė lėtai, bet nepaliaujamai augti.

Jei anksčiau man tai buvo užuovėja ir priebėga, tai, prasidėjus paauglystei, ėmė kelti pagrįstą pyktį. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip jie tokie šventi ir geri, leidžia jų akivaizdoje tėvui mušti mano motiną. Kodėl nesuvirpa jų rankos ir nesudreba balsas, aš suprantu, jie paveiksle, bet kodėl jiems neišrieda nė viena kad ir bespalvė  ašara kaip jų bejėgiškumo įrodymas? Kodėl jie tokie romūs? Kodėl jie neduoda nė mažiausio ženklo, nepakrutina mažojo pirštelio, neištiesia rankos, parodydami, kad jie viską supranta. Ne, aš neprašau, kad jie išliptų iš paveikslo ir gerokai įkrėstų mano tėvui. Aš žinau, jog šventieji nesimuša. Bet suokalbiškai mirktelėti tai galėtų. Jei tik koks šventasis iš paveikslo mirktelėtų, aš lengva širdimi galėčiau viską ištverti, suvokdama, kad esu ne viena, žinodama, kad jie iš tikrųjų yra. Bet kur tau jie pasijudins. Jie tik tyli ir tyli. Ta šventųjų tyla ir žvilgsniai kiekvieną išvarytų iš proto.

Faustiną mylėjau labiausiai iš visų šventųjų, nors, kiek žinau, ji vaikų ir nelabai mėgo, turėdavo labai prisiversti. Bet ji man vis tiek labai padėjo. Pavyzdžiui, man kartais kildavo pasišlykštėjimo jausmais smirdinčiais, girtais, žaizdotais. Pasišlykštėjimo jausmą aš stengdavausi įveikti, nors kartais ir suimdavo vėmulys. Mane slėgė ne tiek pats pasišlykštėjimo jausmas, kiek kaltė. Jutau, kad šlykštėtis nėra gerai ir krikščioniška. Kartą motina man papasakojo, jog ir Faustinai, šventajai, pasišlykštėjimo jausmas nebuvo svetimas ir ji stengėsi jį įveikti, ir sergantį vaiką pabučiuodavo į labiausiai pūliuojančią vietą, ir ne vieną sykį, o du kartus. Tai mane nuramino. Aš supratau, jog šleikštulys yra natūralus jausmas, tik nevalia jam pasiduoti. Žinoma, taip, kaip Faustina aš negalėčiau. Taip ir įsivaizduoju tuos pūlius, prikimbančius man prie lūpų. O nusivalyti aš jų neišdrįsčiau. Galvoju, kad to galima išmokti, bet aš nenoriu. Aš tik noriu, kad Faustina paimtų mane už rankos ir mes eitume pasivaikščioti. Kad ji man kalbėtų. Tegu ir apie gailestingumą, nors aš, žinoma, labiau norėčiau kalbėtis apie meilę ir potraukį priešingai lyčiai. Tačiau Faustina apie besikeičiantį kūna nieko neišmanė, tačiau kuo geriausiai žinojo apie kitus slėpinius ir net buvo mačiusi Dievą. Na, ko jau ko, bet Dievo tai aš tikrai nemačiau, bet į šventuosius per savo gyvenimą prisispoksojau užtektinai.

Tačiau, nepaisant mūsų artimų santykių ir stipraus dvasinio ryšio, Faustina irgi tylėjo.

Meldžiau bent mažiausio judesio, kaip jų prielankumo man įrodymo, tačiau jie mano prašymams liko nebylūs. Nieko kito netroškau, kaip parodyti, kokie jie man nėra svarbūs. Ir nors tėvai mane auklėjo griežtai ir niekur neišleisdavo, tradicinės prieštaravimo formos man nebuvo svetimos. Rūkiau ir gėriau jų visų akivaizdoje. O jie... Mano tėvai dirbo iki vėlaus vakaro, o tėvas kartais ir naktimis, tad į mūsų kambarį aš pradėjau vestis vaikinus ir vyrus, nuo kai kurių trenkė susistovėjusiu vyrišku prakaitu, alumi ar kokiu tauresniu alkoholiniu gėrimu.  Tačiau šventieji kuo ramiausi ir toliau sau gyveno įrėminti paveiksluose, į mane nekreipdami nė menkiausio dėmesio lyg visai nenorėtų manęs sustabdyti.

Turėjau iš jų išsilaisvinti ir mano galvoje brendo planas, mačiau tai kaip viziją. Turėjau kažkaip juos iškrapštyti iš paveikslų. Negalėjau jais tikėti, kol jie buvo įrėminti. Labiausiai aš bijojau, jog jie gali imti ir numirti, ir tada aš jau nežvilgčiosiu į jokį šventąjį svetimam vyriškiui per petį. Bijojau, kad man bus tas pats. Visa kita, kas vyko mano gyvenime, buvo niekis.  Aš privalėjau  grįžti į pirmykštę vaikystės karmoniją.

Aš niekam apie tai nepasakojau. Aš niekada niekam apie nieką nepasakodavau. Prarasti šventuosius buvo tolygu savęs praradimui. Turėjau kažko imtis, kad išsaugočiau save. Šventuosius. Kad sugrįžčiau pas juos. Tą popietę aš atidariau kiekvieno narvelio duris ir iš kiekvieno iš jo išskrido po šventąjį. Sunkiausa buvo atsisveikinti su Faustina, norėjau, kad ji liktų čia, su manimi. Tačiau žinojau, jog privalau. Prisiverčiau atidaryti  Faustinos narvelio duris. Kurį laiką matau Faustiną, šviesią ir mirgančią, kol ji įsimaišo į palubėje plevenančių ų šventųjų būrį. Atidarau laukines duris ir jie džiugiai dūgzdami neria pro duris į žydinčią vasaros pievą. Kiekvienas tarsi kokiam soste įsitaiso žiede, o kažką atlikęs skrenda toliau. Jie skrenda ir skrenda, kol galų gale išretėja. Mūsų pievelėje prie namo lieka viena Faustina, jie kiek neryžtingai blaškosi ore tarsi nežinodama, ką daryti, bet galų gale, apsukusi porą ratų skrenda tolyn ir tolyn, kol tampa mažu taškeliu ir galų gale visai išnyksta.

Grįžus į kambarį mane pasitinka žiojėjinčios skylės, iškabintos paveikslų akys. Tuštuma buvo tokia nepakeliama, jog aš negalėdama pravirti tik staugiau, kol galų gale tai ėmė panešėti į draskančią raudą. Nurimau ir užmigau tik išgėrusi raminamųjų. Mano motina grįžo vakare, prieš tai lauke ji užgesino rusenti baigiantį laužą.  Ji man nieko nesakė, aš tik mačiau, kokia ji buvo balta. Ji ne tik, kad nieko nesakė, bet priėjusi prieš naktį pabučiavo mane į kaktą ir aš jutau jos karštą ašarą, nukritusią man ant skruosto. Tą akimirką mylėjau savo motiną, norėjau, kad ji visada būtų šalia manęs ir glostytų glostytų mane savo šiltomis suvytosiomis rankomis. Juk aš visada troškau, kad šitos rankos apkabintų paglostytų mane, tačiau jos visada buvo sausos ir šykščios. Tik ne dabar, kai į mus liovėsi spoksoti šventųjų akys. Ir aš akimirką pagalvojau, jog motina šventųjų akivaizdoje paprasčiausiai nedrįsdavo rodyti savo jausmų.

Paskui ji nuėjo į savo lovą. Aš jutau, kad ji nemiega. Kad žiūri į tamsą, išplėtusi akis. Ji nesivartė, nedūsavao, visa savo esybe jutau jos tuštumą, nebuvo joje jokio siaubo ar baimės, greičiau ramybė. Keista ore besivartanti ramybė. Paryčiui ji pasakė:

- Aš visada norėjau tuos paveikslus išmesti. Ir ne todėl, kad būčiau bijojusi tėvo. Aš bijojau šventųjų.

Iki tol, kol paryčiui grįžo tėvas, daugiau ji nepratarė nė žodžio. Man atrodo, jog tėvas ne iš karto pastebėjo, jog ant sienų kabo tušti paveikslų rėmeliai. Paskui jis lyg apdujo ir ėmė garsiai kriokti:

- Kas tai padarė! Užmušiu! Užmušiu! – paveikslai buvo jo gyvenimas. Šventųjų paveikslai buvo tai, kas ji pakylėjo virš skurdžios realybės ir dėl ko jis galėjo būti ypatingas.

Tėvas tiesiog duso iš nevilties, kažkokia baisi jėga draskė jį ir veržėsi lauk. Iš siaubo aš sustingau ir užsidengiau apklotu galvą. Ir nors maištavau, turėjau sau prisipažinti, jog tėvo aš vis dar bijau. Sudeginau šventuosius tik todėl, kad įrodyčiau, kokia esu drąsi, bet štai lemiamą akimirką visiškai suskydau.

Tada ir išgirdau, kaip motina ramiai pasakė:

- Aš.

Tėvas į ją paleido kažkokį daiktą, po to kitą, paskui ėmė spardyti motiną kojomis ir kažkuo talžyti... Kas vyko toliau, aš nežinau, nes basa ir vienmarškinė išpuoliau lauk ir pasileidau miško link. Kažkur visai šalia girdėjau šnopuojantį tėvą. Aš bėgau ir bėgau, šakos ir avietės raižė mano kojos, o aš vis bėgau ir bėgau, vos tik stabtelėdavau atsipūsti, išgirsdavau šakelių traškėjimą, lyg kažkas mane vytųsi. Šiltas kraujas tekėjo mano kojomis, bet aš nepalioviau bėgusi. Galų gale, kai sustojau, buvo jau vakaras ir aplink spengė tyla. Buvau kažkur giliai miške. Pasiklydusi.

Kitos dienos pavakarę pasiekiau sodybą. Žmonės mane įleido vidun ir aš netekau sąmoės.  Kai pabudau, sužinojau, jog mano motina mirė, o tėvas areštuotas. Po motinos laidotuvių sugrįžau į tuščius namus. Tuščius paveikslų rėmelius vis dėl to nukabinau, bet tai ne ką tegelbėjo, visos kambario sienos paveikslų kabojimo vietose buvo išmuštos šviesiais kvadratais. Vaikščiojau po namus nei gyva, nei mirusi. Kartais abejojau, ar esu.  Kažkas man atnešdavo valgyti. Po kurio laiko supratau, kad esu nėščia. Ėjo koks ketvirtas mėnuo.

Tada ir pradėjau iš naujo klijuoti sienas žaismingais ryškiais tapetais. Visada svajojau apie stambius gėlių žiedus ant sienų.  Per visą savo gyvenimą susilaukiau trijų vaikų, ir nors gyvenom skurde, užauginau juos dorais ir sąžiningais žmonėmis. Tiesa, visi trys buvo nesantuokiniai ir nuo skirtingų vyrų.

Kartais prisimindavau ir šventuosius, kadaise čia kabojusios ant kambairo sienų, bet mūsų santykiai jau buvo visiškai susitvarkę. Jie liūdnai žiūrėdavo į mus, kai mes valgydavome. Ir aš, pakėlusi galvą ir sugavusi jų žvilgsnį, suprasdavau, kokie jie alkani. Bet pagalvodavau, jog mes gyvename atskirus gyvenimus ir šventieji išnykdavo. Tiesa, mūsų ryšys su Faustina ne tai, kad nenutrūko, bet po patirtų įvykių tik sustiprėjo, kartais aš net šnabždėdavau: „Faustina Kovalska, užtark mus. “  Tačiau, nepaisant mūsų artimų santykių ir stipraus dvasinio ryšio, Faustina tylėjo.  Bet dabar privalėjau tikėti, jog ji mane girdi.


2053 04 09