Akacijų alėja

Toji mažytė siaura gatvelė, priemiesčio kvartale, juos suartino. Akacijų alėja. Keista, nerandu racionalaus paaiškinimo, dėlei kurio žmonės ją taip vadindavo. Tas Viešpaties užmirštas kampas retai buvo lankomas atvykėlių. Tie, kurie akli grožiui, neįžvelgdavo nieko ypatingo ar nepaprasto. Tačiau visgi, pasirodo, jog pasaulyje dar užsiliko personų, kurios Akacijų alėją mylėjo. Mylėjo… Negalvoju, jog tai nuvalkiotas žodis. Priešingai, kalbėdama apie tą žavingą kiaurymę, pastarąjį žodį įsivaizduoju it didingą maldą.

Aname užkampy gyveno tokia mergina Saliamonė. O gal… Ją apibūdintų vienas žodis: Svajoklė. Ji viena iš ten gyvenusių, siaurumoje įžvelgė platumą, tolumoje – švyturį… Galbūt jis ir nešvietė, galbūt tai buvo tik lakios vaizduotės vaisius, o gal tik viso labo niekam tikusi vizija. Ar galima vien svajojant kažką realizuoti? Ech, kažin… Tiesa, ji neturėjo nė vieno draugo, tad kasdien svajones tekdavo kurpti vienai. Neseniai suvokiau, jog Saliamonės didžioji svajonė ir buvo surasti draugą. Nors jos tikėjimas tebuvo pagrįstas troškimais, jai pavyko.

Po ilgų metų, paskendusių laukime, Svajoklė išgirdo keistą garsą Akacijų alėjos gale. Tai net nebuvo garsas. Griausmas. Jis vis artėjo, nepasotinamai didindamas merginos smalsumą. Staiga ji išvydo sodriai žėrintį juodą motociklą, ant kurio sėdėjo kažkoks vaikinas. Nors šalmas dengė galvą, keista apranga išdavė, jog tai vyriškas siluetas, lipantis nuo griausmingojo motociklo. Tuo tarpu mergina ryžtingai žengė šalmuočio link.

- Atleiskite, veikiausiai jūs vienas iš tų paklydėlių, kuris supainiojo kelią, - šypsodamasi pažvelgė į jį.

- Aš niekada nepainioju kelių, - ramiu balsu pasiteisino jaunuolis.

Galėjai įžvelgti, jog tai nuotykių ieškotojas, išsiilgęs iššūkių antplūdžio.

- Kad jau sutikau tave, norėčiau, kad parodytum čia gražiausią kampelį, - tarė jis, grakščiai imdamas fotoaparatą.

- Čia ir yra pats gražiausias kampelis… Akacijų alėja.

Veikiausiai tai likimo ironija, svajonių išdaiga arba tiesiog realus gyvenimo pokštas. Jai pavyko! Taip, aš neklystu, jai pavyko…Saliamonė niekada nepavargo. Visada svajojo. Ir štai, gavo tai, ko labiausiai troško – draugą. Nuo tada jie abu kurpė įvairiausias godas… Jis sakė:

- Saliamone, vieną dieną, galingu amerikietišku automobiliu, per Nevados dykumą, aš tave nuvešiu į naktinį Vegasą!

Jie ir mirė, svajodami Vegase…