Maža svajonė

Tylią naktį vandenin krito baltas žiedas.
Tiesiai iš baltasparnės žuvėdros snapo.
Žiedą,  ji nuskynė pakelėje.
Jis plaukė, dairės ir šaukė: - paimkit iš čia,
Ji skrido, nuskrido lyg nebuvo čia.
Žiedas kėlė žiedlapius į dangų žvaigždėtą,
Paimkit, priimkit, žvaigždės vieną mane.
Tyli dangus, nardo žuvelės pro šal,
Tik žiedas sušalęs verkė, dejavo:
Mirsiu čia, neregėjęs dangaus ir žvaigždės,
Sušalsiu ir liksiu amžiams šaltam vandeny...
Žiedlapiai nuo vėjo spurdėjo, kalbėjo,
Ir grimzdo ten, kur gražu pamažu...
Stebuklas,
Vienintelė žvaigždė pamatė jį ir ištiesė ranką.
Baltas žiedas keliavo kartu su geltonu spindulėliu.
Jį šildė žvaigždutės širdelė šalta ir tyli.
Tik naktį žvaigždėtą jie buvo laimingi,
Šypsojos jie ir ašara šilta palietė
Žvaigždės širdį šaltą, o tada
Įvyko tyli ir nuoširdi meilės kalba...
Niekas negirdi, ką kalba meile pulsuojančios širdys,
Kalbą jų girdi - svajonė maža...