Prieglobstis

Žydi... Senas miškas- savartynas. Už kalvos armatūros, aptvertas rūdžių tvorele...

Žydi... Senas miškas- savartynas. Darželis išdraskytų skudurų kairėje, samanų krūmai dešinėje. Priešais gyvas kelmas. Tik neatsisėsk, dar apšauks tūkstančiais tembrų. Už jo stovi švyturys su utena. Pabelsk į vieną, pelė išlįs, pabelsk į kitą- voverė. Paeik dar porą žingsnių- atsargiai, gi guli! Guli replės apsitempusios gėlių marškiniais. Ša, nepažadink, neužkalbink surūdijusio balso...

Žydi... Senas miškas- savartynas. Girdi? Už žalio rėmo su kerpių vitražais, zylė groja vargonais. Seni, dėmėti gelžgaliai gieda „Gloria“, skruzdėlių chorui diriguoja musinukė. Rečitatyvą deklamuoja genys...
-Ite, missa est- pasako kėkštas, ir virtinė parapijiečių suplūsta atgal į savo švyturius ir utenas... Vakarais susirenka aplink laužą degančių žinių, kurių niekam nebereikia. Skina dobilus nuo kirmyjančio čiužinio ir šoka su grybais valsą...

Žydi... Senas miškas- savartynas. Trykšta šaltinis šokolado, teka į balas, iš jų geria parapijiečiai. Tik ne iš tų, kur daug kavos tirščių, ne, tos neskanios... Aplink išmėtyti, užmiršti svogūnai žydi dobilais. Po jais čiužinys ilsisi ramybėje...

Visai šalia Afroditė sėdi, tiksliau, trečdalis jos. Iš šonų vaikai sutupę.... Nepatiko savartynui, kad ji nuoga, tad aprengė madinga šilksamanių palaidine. O, kad vaikam nebūtų šalta, užklojo plunksnės patalais...

Žydi krūmai, žydi batai, žydi net susenę ratai. Kartais ir juose parapijiečiai apsistoja... O miško- savartyno vidury stūkso raudonų plytų Everestas su vertikaliais horizontais... Ant kiauros palangės tupi vargonininkas ir žvelgia ten, kur kadaise žvelgdavo žalias rėmas su kerpių vitražais. Į pūvantį miestą, išblizgintais paviršiais...

O čia, kur parapijiečiai šoka su grybais, kur mišias veda kėkštas, o nenuoga Afroditė diskutuoja su žviegiančiom replėm apie degančias žinias, čia žydi... Senas miškas- savartynas...