Vieniša pabaiga

Kambarys, tyla, niūri tamsa... Ir staiga kambarį užpildo šviesa, tai įsižiebė lemputė. Kas gi ją įžiebė? Tai Tonis, jaunasis Klimbsunų sūnus. Tai jis įžiebė šviesą šioje niūroje tamsoje.

Tonis savo trumpomis kojomis priėjo prie sofos atsisėdo ir riktelėjo kitame kambaryje esančiai mamai:
- Mama, o kodėl mums neįsigijus televizoriaus? Visi vaikai mokykloje tik ir tešneka apie tai ką matė televizijos laidose.
Mama įėjo į kambarį, prisėdo šalia Tonio ir sako:
- Ne vaikeli. Deja, bet mes sau to leisti negalime. Taip lėmė gyvenimas, kad mes neturime išgalės įpirkt televizorių, vos suduriame gala su galu.
- Tačiau juk mama, aš galėčiau mesti mokslus mokykloje ir susirasti darbą! - žibančiomis akimis pasakė vaikas.
- Sūnau, tu nesupranti ką tu tokiu atveju prarastum. Vienintelė tau galimybė išnirti iš šio skurdo ir yra mokslai. Tau reikia mokytis, siekti aukštumų. Darbas tavo amžiuje suteiks tik trumpalaikį džiaugsma, bet nesukurs tavo laimės gyvenime.
- Tačiau vaikai mokykloje šneka kitaip. Visi jie sako, kad dirbant galima uždirbti daugybę pinigų ir būti turtingu, o mokslai skirti tik nevykėliams ir įvairiems kvailiams.
- Tai netiesa sūnau. Pažiūrėk į mane ir tėtį, mes ir taip galvojome, kad mokslas skirtas tik nevykėliams. Tačiau gyvenime yra kitaip, tu niekad negausi gero, puikiai apmokamo darbo neturėdamas išsilavinimo ir nepasiekes bent mažyčių mokslo aukštumų.
- Tikriausiai tu geriau žinai. - tai pasakęs Tonis paliko kambarį ir įšėjo iš namų.

Įšėjęs į žvarbų žiemos ora, lauke Tonis pamatė gatvių žibintus ir daugybe žmonių patenkintų savo gyvenimu. Ir staiga jam į galva šovė tokia mintis: „Kodėl aš turiu kentėti skurdą? Juk skurde mano gyvenimas yra visiškai bevertis, tik turtingi žmonės gali džiaugtis savo gyvenimu ir būti ko nors verti“. Vaikas tuo metu dar nesuprato savo nuomonės klaidingumo.

Pasukes iš pagrindinės gatvės nuėjo į tamsų skersgatvį, ten įžiebė vienintelį kįšenėje turėtą degtuką, apsidairė ir pamatė puikią vietą savižudybei. „Puiku, čia yra daugybė butelių šukių. Juk šukės taip pat bevertės, kaip ir visas mano gyvenimas“ - savo mažoje galvelėje mastė berniukas. Jis priėjo, pasilenkė ir paėme vieną aštresniųjų šukių. Apžiurėjo ją, kiek tik jo akys leido tai padaryti, beveik aklinoje tamsoje. Nuspresdęs, kad ši šukė tinkama jo skausmingai mirčiai, šia paskutinia jo rankoje laikyta šuke jis persipjovė venas. Kairiąją berniuko ranką pervėrė nenumaldomas skausmas ir ji paplūdo kraujo. Mažasis Tonis pirmą kartą gyvenime regėjo tiek daug kraujo. Kraujas plūdo visur, jis raudonai nudažė netik ranką, bet ir sutepė paprastus, tačiau prižiurėtus berniuko rūbus.

Praėjus keletui sekundžių, Tonis pajuto, kad jis nebetaip ryškiai viska aplink mato, jam pradėjo temti akyse, galva pradėjo svaigti. Berniukas parklupo, ir garsiai ištarė paskutinius savo gyvenimo žodžius:
- Mama atleisk man už tai ką aš padariau, tačiau aš negalėjau pakelti tos sunkios man užkrautos naštos.

Vos ištaręs šiuos žodžius Tonis užsimerkė, pargriuvo ant nugaros ir iškvėpė paskutinįjį savo oro gurkšnį.