Nenumaldomas troškulys

Tyška,
lyg maži lašai
tokie saldūs
varva palengva
mano riešo linija

O tu geri
ir vis vien jauti
svaiginantį troškulį.
nebesupranti,
ko iš tikro nori.

Glaudies prie manęs,
stipriai apkabini
ir tikiesi
gailestingo
pripažinimo,
kad tai ne tavo klaida

Bet gauni tik tylą
ir išgirsti žodį nebylų,
šaltą
atspindintį
iškreiptą šypseną
suskaldytame veide.

Geri iš pavargusio delno
„šilumą“.
nesupranti,
kad tai vandens lašai
ir rasa
pasirodžiusi iš mano akių,
kai pasirodė tamsa

vis dar tikiesi,
kad visiškai atsigersi manęs,
lyg vampyras
iščiulpsi gyvastį
užsilikusią sudarkytam
viduj.

Apmaudžiai klysti.
dar vienas „kibiras“
liko kančių,
kurių nepasieks net
tavo šešėlis.

Jos bus ne tau.