Jos laiškai

Jos akys raižo
Pirštus popieriumi
Linijos kertasi į odą
Sunkiasi sūriu krauju
(Pamiršau kraujo skonį)
Ji rašo sau laišką
Pamiršta prigimtį minčių
Nebekaltinsiu aušros
Nubraukiančios praeitį
Jos lūpose taip mielai
Sučiauptuose sapnuose
Įspraustuose į kasdienybės
Tarpdurius užšalusius
Surūdijusius, pripelijusius
Ir tas vienatvės skonis
Sustingdė laiką kol
Vėl pajus mirties kvėpavimą
Į delnus, supjaustytus pirštus
Patikės mano skruostų duobutėmis