Keistasis Dominykos dienoraštis

Viena dieną (tokią pačią nuobodžią kaip ir kitas) vaikščiojau mišku... Karsčiausi medžiais, skyniau kaštonus, lapus... Iš tikrųjų buvo puikus oras, švietė skaisti saulutė, o dangus buvo giedras ir perregimas kaip jūra. Svajojau, mąsčiau, kai staiga... Gal ir ne, bet pamačiau mažulytę knygutę, ant kurios buvo užrašyta: „Dominykos dienoraštis“. Apžiūrinėjau knygutę, jau buvau beatsivertusi ją, kaip išgirdau vis artėjantį švilpavimą. Čiupau dienoraštį ir leidausi bėgti. Švilpavimas liovėsi, o aš sustojau. Vos tik atverčiau knygelę pajutau stiprų vėjo gūsį, lietų kartu su ugnimi, šnarėjimą, uraganą, švilpavimą, staugimą... Viską vienu metu ir tik staiga garsus BUUUUM! Nejaučiau savo kūno... Atsimerkiau ir išvydau... O, ką aš išvydau... Prieš mane stovėjo medis, sulyg dvidešimt triaukščių namų... Didelis didelis, o iš jo į mane spoksojo milijonai mažų akučių. Aš visus apžvelgiau ir pabandžiau ištarti: „Labas“, bet tie žmogeliukai (ką čia žmodeliukai, drambliai!) tik dar labiau išsprogdino akis ir sukluso. Na gerai, aš pabandžiau dar kartą pasisveikinti. Jie pradėjo urzgti. Bandžiau pataisyti padėtį, bet veltui, jie jau ropštėsi nuo medžio... Ir vėl pradėjau lėkti kaip akis išdegusi... Įsiropščiau į aukščiausią medį, visiškai pamiršusi, kad jie puikiai laipioja, ir klausiausi. Išgirdau šurmulį, apsidairiau, ir pamačiau, kad jie jau lipa! Ką daryt, ką daryt?! Atsiverčiau dienoraštį ir ir vėl: ledas, ugnis, uraganjas, vanduo, sprogimas BUUUM ir... Ir kur aš?!

                        LAUKITE TĘSINIO:))