Smūtkeliu ilgas kelias pavirto ir kartais atrodo
horizontas toli varva tiesiai per ilgumą sielos
skiestą vyną geriu retušuodamas ilgesį klonių
ir vagas, daubeles, kartais juodojo ąžuolo skonio-
metų laikas šviesus, klyksmo pilnos pakrantės,
o langai be stiklų tykiai žvelgia pavymui pavymui,
kai esi be namų - šnara klumpantys žodžių meldynai,
kai sugrįžti bandai - bailūs sutemų paukščiai pakyla
ir sparnus augini, debesies aitrios plunksnos sudygsta,
tik nudelbtum akis, kai dviveidis dievukas vilioja
pasisemti vandens iš pėdų mano klimpstančių kojų...
gražiai.
daug kam, žiū, pradžia atrodo stipresnė. gali būt. bet man ypatingai įsiminė
metų laikas šviesus, klyksmo pilnos pakrantės ir
kai esi be namų - šnara klumpantys žodžių meldynai,
kai sugrįžti bandai - bailūs sutemų paukščiai pakyla
matyt artimai nuskambėjo, susiskaitė, kaip sakant. puiku. keep up the good work :>
labai, keturios eilutės, o paskui jau nebe;
žinoma jis geras kūrinys, bet žiūrint į šį kūrinį pirmos keturios eilutės vertinčiau 10- tuku; o toliau nu ketvertas su pliusu; TOKIA PRARAJA tarp jų;
bet jis harmoningas kūrinys visumoje; tačiau pradžia labai stipri melodinga, o pakui jau daug silpniau - lyrika sklandi ir tiek;
pirmas posmas - keturios eilutės, eik tu sau, kaip patiko. toliau kitas eilius, bet nesikertantis - vientisas. o čia:
"Smūtkeliu ilgas kelias pavirto ir kartais atrodo
horizontas toli varva tiesiai per ilgumą sielos
skiestą vyną geriu retušuodamas ilgesį klonių
ir vagas, daubeles, kartais juodojo ąžuolo skonio- " --- puiku;