Ranktūris

žiojėja ūkuos tavo veidas
bet
prieš jį stūkso medis
mačiau jo vienišą aureolę
ir mačiau jo šakose besiglaudžiančius juodulius

ir pats greičiausiai
iš ten atstriksiu
negerumų visokių iš dantų tavųjų
krapštyti

juk tu visada laikei
mane paukščiu
o aš visada galvojau
jog tu stipri

medis ramut ramutėlis - -
neturi jis nugaros
o aš nusigręžęs
strapalioju it panas

žinot, kad medžiui būtų linksmiau


nors

medis čia niekuo dėtas.