Glotnumai. Kūniškas

tavo drėgnos įdubusios akys
ant jos pavargusio kūno
dažnai prieš užmiegant, prieš aušrą
stebėdavo kintančius tonus
į formas įaugančius virpesius
josios odos suganydavo -

tarėsi žinančios kelią
plonyčių melsvų upeliūkščių
išpiešusių poblyškę drobę
ir, rodos, įvardyt gebėtų kiekvieną
menkiausią dėmelę
sujungti visas labirintan
ir leistis per amžius klajoti - -

žvilgsniu išardydamos
painiausius voratinklius
svetimų prisilietimų nupintus
nutylėtus vis
kirčius sudėtų savuosius
suglostytų taip, lyg delnais
įsiprasmintų -

bet išaušta ir vėl
ir patamsiams benykstant
išsiliejus šviesa nuskalauja glotnumą
šalin, vėl tampi atkarpa
jos gyvenimo linijos
verpetuoji mažytėm ugnim -

rytas dūmuose - -