Atvirai

Negerai gyvenu
nematau
nejaučiu
ir nemyliu
tik skauda
dienomis
naktimis
įpratau
sudėlioti žodžius
ir žiūrėt
kaip numiršta
nuo mano žiaurumo
herojai
sapnai
atspindžiai
uždangstytuose veidrodžiuos
blaškosi
šaukia
realybė kita
graužia slenkstį namų
senas melas
girdžiu
suprantu
neužtenka drąsos
užrakinti duris
ir pabėgt
į save
kaip vaikystėj
pabaliais
patvoriais
dilgėlyno tankmėn
kad nerastų
ir leistų užaugti.