pavasariu apkaltinta
į dievo ausį žiedus bėriau
skiedrotiems pirštams geliant
surinkt visų jų nepajėgiau
mat baltos marškos užanty
čia nėr net grumstui vietos
gyvu kūnu tarp mirusių
akmens paminklu nestovėsiu
labiau nei vyno apsvaiginta
norėsiu – ir žydėsiu