Taip ir norisi sudėti viską ant lėkštutės.
Kur krūmynuose.
Ar vėl slėpti. Slėpti tavo plaukų garbanose,
tavo kaktos vingiuose, šešėlyje.
Taip, kad akivaizdumas nenuslopinamas
prieš tave sėdėtų,
O tu jį rastum, lyg netyčia.
Geriau sakysiu, kad nežinojau -
Pamaloninsiu, kai pats atrasi.
Sakysi: "O! Koks aš protingas, aš tiek žinau ir tiek daug moku."
Nors lekštutė po krūmu,
Nors ir ne pati ten atėjo.
Bet tu juk šiandien pats protingiausias!
Švelniai prigluski ir leisk pajusti tą ramybę.
Tu juk šiandien tiek daug dirbai.
Tu šiandien atradai mano pasaulį.
Žaidžiam?