Mane kviečia

Pėdutėm pamažėle seku savo jausmu
tolyn pirmyn, o kaip su atgal?
Nesvarbu...
Verkiu lietuje - nevykus maskuotė
prieš atėjusios dainos žodžius.
Jais bučiuoju vaikystę,
kvepiu vėju,
bet bijau velnių malūno -
ten riba be sienų.
Cukruotom boružėm einu aguonų stiebais
peršokdama rugiagėlėm išryškinu šviesą,
nuolat žaidžiu glėbyje nešiojama laisve.

Ar plūstantis jausmas pranašauja pabaigą?
Nebijau - ten yra prasmė!