Tapyba

Akimirką sustojau ir apsidairiau. Šios miesto dalies aš nepažinojau. Ir apskritai nepažinojau viso šio prakeikto miesto! Aplink zujo žmonės, dauguma stumdydami mane į visas puses lyg kokią kliūtį, atsiradusią jų kelyje. Veikiausiai tokia ir buvau. Bet gi fainai stovėti pasimetus gatvėje, kurios net pavadinimą nepasitreniravus sunku ištarti, faina čia, atsidanginus galybę kilometrų stypsoti, nemokant kalbos, vien dėl to, kad atskleistum savo gabumus, kurių greičiausiai net nuturi. Ir iš vis - faina.
Dar kiek patrypčiojusi pasukau į senu, akmenimis grįstu takeliu tarp siaubingai susipaudusių nameliūkščių. Tiesiog todėl, kad man jis patiko. Toks gražus, senoviškai jaukus keliukas. Nekreipiau dėmesio į tai, kad rankinės dugne gulėjo žodynas (buvau apmąsčiusi, jog gali prireikti, jei norėsiu ko nors pasiklausti vietinių žmonių. Kelio pavyzdžiui...),  ir žemėlapis. Bet gi žinai mane, geriau apsuksiu porą kilometrų aplink, negu sugaišiu tris minutes versdama krepšį.
Iš dalies mano pasirinkimas pasirodė visai neblogas. Netoliese, šalia kelio stovėjo hidrantas, o tokią karštą dieną apie nieką geresnį net nedrįsau pagalvoti. Aplink šokinėjo keli vaikai, ir pati jaučiausi lyg penkiametė, kai pasiskolinau iš vieno puoduką vandeniui. O vis dėl to faina.

- Žalias namas... žalias namas rudu stogu... numeris 13... - kartojau sau toliau vingiuodama siaura gatvele. Gal jau praėjau? Bet ne... nors čia ir buvo daugybė pastatų, kaip tyčia - nė vieno žalio. Ir jokių numerių ant namų nebuvo. Negi ir vėl kažkur nuklydau? Negali būti... per daug dažnai tai nutinka.
Ėjau palei kažkokią dygliuotą gyvatvorę. Visas oras alsavo karščiu, taip trukdydamas man net mąstyti. O aš nekenčiu, kai mano mintys būna nerišlios. Apskritai, blaiviai galvoti sugebu tik tarp 24 ir 3 valandos nakties. Tik tada ir rašau. Taip, tai galbūt kvaila, matyt dėl to taip ir nutinka, kad dauguma mano kūrinių - paistalai, bet kitaip nesugebu. O dabar buvo pats vidurdienis, gal truputį po pietų, todėl, mano smegenys buvo išsijungusios ilgam dienos miegui.
Dabar jau braukiau ranka per kažkokius metalinius virbus, akis nudelbusi į žemę, apie nieką negalvodama ir visiškai pamiršusi kelionės tikslą, kol visą šią monotoniją nutraukė vinis, užsikabindama už mano rankovės, o ši - garsiai dryksteldama. Tyliai nusikeikiau po nosimi ir pakėliau akis. Viskas! Niūrios nuotaikos kaip nebūta! Ir kurgi liūdėsi, jei prieš tavo akis... - žalias namas... - tyliai ištariau žvelgdama į medinę lentelę su skaičiumi 13. Aš jį radau! Radau! Vos nepradėjau šokinėti vidury gatvės. Visą gyvenimą man niekada nesisekė tokiuose dalykuose: nei atsakymų spėliojimuose, nei loterijose. O dabar - še! Radau adatą šieno kupetoje!
Ramiai pravėrusi tuos pačius vartelius atsidūriau kiek apleistame kieme. Čia žėlė jau iki kelių užaugusi pievelė ir šen bei ten išsistiebusios lauko gėlės. Neskubėdama apsižvalgiau. Pirmojo aukšto languose matėsi keli apdulkėję gėlių vazonėliai su nudžiūvusiais augalais juose. Šalia antrojo lango ant palangės saulėje šildėsi katinas. Antrojo aukšto langai, aplipinti kvailokomis angeliukų iškarpomis aiškiai bylojo, kad čia esama vaikų. Na, o trečiame aukšte bolavo tiesiog murzinos užuolaidos. Matyt palėpė.
Pagaliau priartėjusi prie durų pasiryžau pabelsti. Kurį laiką viduje nesigirdėjo nei mažiausio garselio, o tuomet lengi vaikiški žingsniukai priartėjo prie durų ir šios atsivėrė. Tarpduryje išdygo maža mergaitė, juodomis akimis. Nežinojau, kaip jos paklausti to, ko man reikia, todėl ištariau tik vardą.
- Marija?
Ji kiek nustebo.
- Que?
- Marija, - pakartojau dar kartą, stengdamasi, kad ji suprastų. Dėje, nesisekė
- Que es esta? - dar kartą pakartojo ji
Čia jau griebiausi ženklų bei kitokių kalbų
- Marija... Mari... Marion...
Staiga ji sukluso.
- Marijana?
Ištarė taip aiškiai ir garsiai, kad man beliko palinkseti galva.
- Si
Ji mostelėjo man užeiti į vidų ir ranka parodė link siaurų medinių laiptų palei sieną. Tuomet į viršų.
Padėkodama linktelėjau ir ėmiau kopti aukštyn. Iš čia įėjimo į antrą aukštą nebuvo. Matyt laiptai pritaikyti tik trečiojo aukšto gyventojui. Pagaliau atsidūriau prieš paprastas medines duris ir pasibeldžiau. Nieko. Galėjau girdėti tik menką dūžių aidą. Panadžiau dar kartą, bet taip pat jokio atsakymo nesulaukiau. Tuomet truputį pravėriau duris ir žvilgtelėjau vidun. Pirmiausia žvilgsnis užsikabino už grindų, apsinešusių nemenku purvo sluoksniu ir šen bei ten aptaškytų dažais. Patalpa buvo gana tamsi kadangi per pageltusias ir nešvarias užuolaidas kambarin sunkiai patekdavo šviesa. Dar kiek pasvarsčiusi žengiau vidun ir tyliai uždariau už savęs duris. Palauksiu. Vis geriau, negu stovėti ant laiptų. Palei sienas stovėjo atremta galybė paveikslų. Lėtai eidama per palėpę ir pasilenkusi apžiūrinėjau juos: dauguma buvo portretai.  Įvairių žmonių. Kartais už jų matydavosi dalis miesto, ar pastatų, bet tai tebuvo retos išimtys. Vien portretai iki juosmens ar pečių. O aš juk tapau peizažus...

- Patinka?
- K.. ką? - staigiai atsitiesiau ir pažvelgiau ten, iš kur atsklido klausimas.
- Klausiau, ar patinka
Pačiam kampe, ten, kur pasvirusios lubos jungėsi su siena, buvo pastatytas molbertas, o šalia ant kėdės sėdėjo moteris ir laikė teptuką. Na ir išsiblaškymas mergyte! Turbūt atrodžiau kaip kokia plėšikė, tyliai įslinkdama į kambarį, kyriame sėdėjo pati šeimininkė, ir kvailai besidairydama aplink. Kaip visada tuojau pat apsimečiau, jog nieko nenutiko.
- Taip, labai. Meistriškos linijos
Ji tik tyliai prunkštelėjo ir vėl nusisuko. Tik dabar nusistebėjau, kodėl ji su manimi kalbėjo sava kalba. Juk niekas nežadėjo pranešti apie mano atvykimą. Bet nebuvo laiko svarstyti.

- Jūs Marija?
- Taip
- Ak, tai gerai. Vos jus suradau
Ji vis dar nusisukusi kažką tapė. Nežinojau, kaip pradėti pokalbį. Stovėjau vidury kambario ir tylėjau. Kažkodėl žvilgsnis užkliuvo už rausvų persikų, gulinčių ant palangės. Vienas jų šonas buvo dar labiau nurausvintas tos menkos saulės, vos prasiskverbiančios per užuolaidas.

- Imk, jei nori
Dabar ji vėl žiūrėjo į mane. Viskas, reikia susiimti.
- Aš atvykau iš toli, - pradėjau, - matyt nereikia sakyti - supratote iš kur. Tiesiog... na, mokiausi. O dabar man prireikė profesionalaus mokytojo. Ten, iš kur atvykau, nemažai pasiekiau, ir man patarė, tiksliau nurodė... nurodė jus. Kaip žmogų, labai gerai išmanantį šitą dalyką. - užbaigiau nei į tvorą nei į mietą
Ji kiek patylėjo. Tęsiau.
- Manęs neišgasdino, kad pasitraukėte iš viešo gyvenimo. Ir, kad išvykote toli nuo visko. Man tik reikia pagalbos
- Kokios pagalbos tau reikia? - kiek pašaipiai šyptelėjo ji
- Kaip tai kokios?
- Aš tai nežinau, todėl ir klausiu
- Noriu, kad išmokytumėt to, ką mokat geriausiai
Ji dar kartą nusišypsojo.
- Imk persiką
Aš nekantriai pasukiojau galvą.
- Liaukitės. Ne tam taip toli trenkiausi, kad klausyčiausi anekdotų
Marija nusisuko. Kurį laiką patylėjusi prabilo.
- Nemanau, kad galiu tau padėti
Viskas! Taškas. Tokiose vietose mano kantybė trūksta. Tiek stengiausi, o dabar - niekuo negaliu padėti?
- Gerai, - skubiai tariau, - daugiau jokių užuominų! Noriu, kad išmokytumėt mane piešti. Gerai piešti. Noriu tapyti.
Kurį laiką tyla.
- Gerai
Ji net neatsisuko!
- Em... gerai, jei gerai
Dievulėliau... Išsikovojau.  Va dabar manęs laukia trys mėnesiai su nukvakusia menininke. Smagumėlis... Įtariu, neprailgs. Atsidusiau ir ėmiau knistis savo krepšyje.
- Turiu čia kelis savo piešinius. Kad bent jau žinotumėt mano lygį
Bet į mano ištrauktus lapus ji tik numojo ranka.
- Tikrąjį tavo lygį sužinosime tau piešiant gyvai
- Ak, taip. Gerai. Tuomet dabar ir pradėsiu
Ėmiau žvalgytis švaresnio grindų lopinėlio, kur galėčiau pasidėti krepšį, kadangi visos kėdės buvo klaikiai apteptos dažais. Galiausiai numetusi jį pastalėje pastebėjau Marijos žvilgsnį. Ji šypsojosi.
- Taip, pradėsi. Bet pirma - imk persiką
Tyliai sukrizenau ir pasukau link lango. Aha... pradeda ryškėti situacija. Na taip, ji tikrai kiek nukvakusi, bet nepaisant to - labai talentinga. - galvojau sukdama delne minkštą rausvą kamuoliuką. Praskleidusi užuolaidas pažvelgiau į gatvę. O miestas dabar atrodo visai nieko, galbūt net suprantu, kodėl Marija pasislepė būtent čia.  Čia jauku. Ne tik sukrypę namukai, bet ir grįstos gatvelės bei rudaakiai vaikai. Kas manęs laukia? - dar kartą atsisukau į dailininkę. Ji vėl ramiai tapė. - O taip, tu mane išmokysi visko, ką gali. Jaučiu tai, šioje mažoje, dažais aptaškytoje palėpėje. Ir nesvarbu, kad teks susitaikyti su tavo keistenybėmis, aliejinių dažų kvapu, jau dabar įsismelkusiu mano drabužiuose bei spalvotomis rankomis. Kad teks ištverti ne vieną sunkaus darbo minutę, bei mokytis kalbos. Ir dar tą karštį... Bet vis dėl to... - dar pagalvojau prie atsikąsdama saldaus vaisiaus, - vis dėl to - faina.