Didėjantis pagreitis

Mėgstu klausytis upelės šnabždesių. Kiekvieną dieną kalbuosi su ja. Mintimis. Šiandien ji be galo laiminga: po ilgos žiemos raibuliuojančiose bangelėse  pagaliau vėl linksmai supasi pulkelis ančių, tolėliau  dar viena  antis, tikriausiai motina,  šalia sukiojasi ir keletas mažyčių vikrių ančiukų. Gaudo berniuko mėtomus duonos trupinius. Berniukas šypsosi. Ir upelė šypsosi saulės nutviekstomis kažkur tolyn bėgančiomis išsisklaidžiusiomis garbanomis.

    Pagalvoju, kiek laiko jau praėjo nuo tos dienos, kai mirė senelė. O ji, upelė, vis tokia pat. Kažkur vis skuba, teka nenumaldomai. Atrodo, jei kas imtų ir sustabdytų, užtvertų kokia užtvanka? Tikriausiai apsitrauktų dumblu, painiomis susiraizgiusiomis žolėmis ir  tyliai užgestų. Iš sielvarto. O žmonės, beveidžiai žmonės beveidžiame mieste? Jų jau seniai nebėra. Eina ryte iš inercijos į darbą, paskui namo. Vakare išsidrebia sofoje prieš televizorių ir medituoja šiuolaikines mantras, prisotintas rėkiančių reklamų, smurto, sekso ir banalių istorijų apie meilę. Regis, toks gyvenimas juos tenkina. Jie laimingi. Kiti užstrigo miesto arterijose susidarius valtelių kamščiams ir po truputį, po labai nedaug gęsta.  Nors gudresni kelią sumaniai prasikapoja kirvukais. Prakirtę ledą, godžiai išgraibsto  įsivaizduojamą auksą. Ir visai nesvarbu, kad tai tik stiklo šukės, žėrinčios saulėje. Niekas nepastebi apgaulės. Susimeta į terbeles ir tempia suraižytom nugarom. Tempia, net prakaitas išpila. Kur nulašnoja prakaitas, sumišęs su krauju, ten,  dar per stebuklą užsilikusios gyvos gėlės nuvysta, sudžiūsta, ir galiausiai vėjas likusias mažytes dalelytes išbarsto, išdraiko visomis kryptimis. O Tu  vis bandai jas surinkti, suklijuoti fragmentais tapusias daleles lyg sudužusią  kinišką vazelę. Bet ilgainiui  pastebi, kad  visa tai prilygsta tik Sizifo mitui. Pavargęs nuleidi rankas ir milžiniškas akmuo rieda visu greičiu į mus.