***2006

.. Ir kai pasakų rūmai dingsta... Kai atsiranda tuštuma. Ji tokia sava... Bet rūmų ilgesingos meilės nerasi niekur. Moliūgas lieka moliūgu, drabužiai - drapanojmis, liokajai - pelėmis, o mes - paprastais gyventojais. Telaukiančiais mirties...
.. Tuomet aš paimu tai, kas dar nebuvo paliesta - širdelę... Ją glostau, žadu, kad niekuomet nebus TAI prarasta, ką ji saugo giliai savyje - meilę. TU vaikščiojai aplinkui, sake slaptus žodžius, ebt tereikėjo vieno, paprasto... iš gilumos. Kodėl Tu to netroškai, aš nežinau. Bet net dabar, kai Tu vaikštai aplinkui ir kuždi apie svajones, kuriose nėra manęs, aš tiesiog tyliai verkiu ir atlapoju Tau vartus į Tai, kas dar nebuvo paliesta - meilę...