mnemos

įsileidžiu tave į butaforinį sapną
ir lūpų švelnumą, kuris nubudus į skaudulius virsta,
nes temstant mano vienatvės akligatviuos slepias
ir lieka tik knygų šešėliai, apdegintais pirštais.

nežinia, kodėl savo rankų stveriuosi,
kai įtrūkimus vėjas užpildo, proveržiais sekantis.

įsileidžiu tave, kai matuoja mano laikrodžiai nemigas,
o ciferblatai kryptym priešingom sukas
ir rytą pamiršiu, ką man davė naktį mnemos.
pamiršiu, juk visi kada nors mes pamirštam.