Velnių medžiotojas 2: Alibahas (5 dalis)

Pažinau kelią, kuriuo mane vedė Parvelis. Kažkada pats vaikščiojau šiais koridoriais, apsivilkęs gvardiečio uniformą, kad mažiau dvariškiai kabinėtųsi. Medžiojau velnius, spendžiau jiems spąstus ir šiaip – gerai gyvenau. Bet vėliau pabodo ir aš atsisveikinau su savo darbdaviu. Parvelis pinigų nešykštėjo. Pats būdamas iš Avento, jis nuostabiai puikiai pritapo Alibahe ir netgi sugebėjo tapti svarbia jo dalimi.
Sakoma, kad jeigu Alibahas yra ugnis, tai Aventas – ledkalnio viršūnė.
Dar sakoma, kad jeigu ne Parvelio ledas, Zorhunų dabar nebūtų ant žemės paviršiaus. Tokia nuostabi tauta su visa istorija būtų palaidota laike.
Vyriausias patarėjas įsivedė mane į savo apartamentus. Kruopščiai užrakino duris, užtraukė storas užuolaidas ir kai atsisuko į mane, jo veide nebeišvydau jokios nuolankios šypsenėlės.
- Sėsk, Edi, - mostelėjo jis į vieną iš keturių pintų krėslų, - sėsk ir nesimuistyk. Žinau, ką privalo padaryti žygūnai. Mes tau padėsime padaryti viską iki galo. Rytoj tavo žinia bus pristatyta imperatorei Komai, prižadu.
- Turi savo žmogų, kuris moka skraidyti?
- Žinoma, kad ne! Tačiau turiu pakankamai patikimų žmonių Kalnyne. Apie Komos sumanymus žinojau jau prieš dvi dienas.
- Burtininkai?
- Na kam taip iš karto į kraštutinumus? Burtininkais aš nepasitikiu. Jų sugebėjimai labai panašūs į Mėnulį – tai yra, tai žiūrėk, vėl nebėra. Apie pašto sakalus girdėjai?
- Aha, - palinkčiojau. – Aišku...
- Paukšteliai gali nuskraidinti tiek laiškus, tiek antspaudus. Patikėk, nesiimčiau tokių kraštutinumų ir mielai palaukčiau porą savaičių, kol tu sulakstytum ten ir atgal, bet padėtis tokia, kad mes neturime jokios kitos išeities. Tu reikalingas čia. Pinigai reikšmės šiuo atveju neturi, visas iždas tavo. Su sąlyga, kad neprisiliuobsi kaip kuinas pirmą vakarą.
- Parvi, man tavo kalbos kuo toliau, tuo mažiau patinka. Apie ką mudu kalbame? Tu nori šturmuoti pragarą?
- Būtų neblogai, tačiau viskas daug žemiškiau. Temilė pradingo. Ar žinai, kas tokia Temilė?
- Princesė, - nusikeikiau. – Irmiro vyresnėlė. Argi...
- Taip, žinau, ką tu pasakysi, - nutraukė mane Parvelis, - kad tai ne tavo reikalas, tai gvardijos reikalas, kad tai Demijaus ir jo kompanijos reikalas, o tave aš privalau palikti ramybėje. Bet aš noriu tai patikėti tau. O kodėl – štai tuoj imsiu ir papasakosiu.
- Pasakok, - numojau, - tik pirma duok to savo stebuklingo vyno. Ir ko nors užkrimsti, nes aš nepietavęs.
Parvelis pasilenkė, ištraukė iš po stalo stambų butelį ir dvi taures. Pasisuko į sieną, patraukė šalin paveikslą ir surėkė į ten sumontuotą vamzdį komandą kažkam, kas turėjo jį išgirsti kitame gale.
- Tiesiai į virtuvę, - pasigyrė. – Tuoj mums atneš ko nors skanaus. Žinai, aš irgi alkanas lyg koks šakalas.
Pripildęs taures, jis padavė man vieną ir paėmė savo, kad pasigrožėtų gėrimo raudoniu.
- Beje, - prisiminė, - kas ten per istorija su Licera? Išgelbėjai ją nuo plėšikų?
- Uhu, - gurkštelėjau be jokio entuziazmo.
- Ir susiriejote pakeliui į čia?
- O galėjo būti kitaip?
- Kiek pažįstu tave – nelabai, - prisipažino Parvelis. – Nieko, užglaistysim. Tik tu pasistenk jai vėl neužkliūti. Merga kvaila, prisiskaičiusi pasakų nuo Kolonos. Leidžiama jai daug, kaip ir jos seserims. Netgi kalbas atitinkamas stengiuosi palaikyti, kad tik patenkinčiau jos ego. Girdėjai paskalas apie tuos vargšus miestelėnus, nukirsdintus už tai, kad nenorėjo jai nusilenkti?
- Ji pati man tai patvirtino, - kilstelėjau taurę. – Vynas tikrai neblogas...
- O tu patikėjai? – sukrizeno Parvelis.
- Nelabai, - prisipažinau. – Tačiau mane suerzino mergiščios tikėjimas, kad TAIP TURI BŪTI.
- Teisingai, kad nepatikėjai, - linktelėjo patarėjas. – O galvas mes tikrai kapojome. Ir ne trims, o keturiems. Tik tai nebuvo miestelėnai – tuos, kur nenorėjo lenktis, mes tik šiaip pagąsdinome. O bausmę įvykdėme tikriems nusikaltėliams, kuriems ir taip buvo lemta mirti nuo budelio. Sukurti įtikinamą istoriją šiandien gana sunku...

Į duris nedrąsiai pasibeldė. Parvelis padėjo taurę ir nuėjo įleisti tarnų. Netrukus pakvipo tikru rūmų maistu. Nurijau seilę. Senyva tarnaitė išdėliojo ant stalo įrankius, lėkštes, dubenius ir išvijo savo padėjėjas lauk. Parvelis vėl rūpestingai užrakino duris ir užtraukė užuolaidas.
- Pilna tų bjaurybių kiekviename mieste, - gūžtelėjo pečiais, - kalbu apie šnipus. Dabar net magiją gana pigu naudoti. Tai bent laikai atėjo, Edvardai...
Jis atsisėdo į savo vietą ir ėmė krauti į lėkštę mėsos kukulius bei košę.

Tolesnis Parvelio monologas priminė gana dažnai čepsėjimų pertraukiamą pasaką. Čepsėjau ir aš, tačiau atidžiai klausiau, ką man stengiasi papasakoti vienas įtakingiausių Alibaho žmonių, kurio klausė net Irmiras ir jo žmona. Galima sakyti, Parvelis buvo tas tikrasis „ugnies“ valdovas, apie kurį mažai kas žinojo.

- Gana seniai, - pradėjo savo pasaką Parvelis, - susipažino tokia princesė Licera su princu Ricertu iš Rubenojų šeimos. Susipažino ne taip, kaip gali įsivaizduoti kai kurie žmonės. Jai buvo atsiųstas Ricerto portretas, tuo tarpu vasalo sūnus gavo Liceros paveikslą. Žinoma, abu paveikslai gerokai pranoko realybę – atrask tu dabar dailininką, kuris išgrįstų nutapyti Ricerto nosį taip, kaip ji iš tiesų atrodo...
Štai ir įsimylėjo jinai vaikiną. Ricertui Licera taip pat patiko, tik va, bernelis pasirodė didesnis realistas. Iškentėjęs su paveikslu ketverius metus, prieš mėnesį atsiuntė kvietimą susitikti iš tiesų, pasižiūrėti vienas kitam į akis, už rankyčių pasilaikyti ir taip toliau.
Kad viskas būtų išties gražu, aš sukišau į Rubenojų tvirtovę visą tuziną savo žmonių, kurie turėjo užtikrinti saugumą kiekvieną akimirką. Prisipažinsiu, dvi savaites galvą skaudėjo kaip reikiant. Kelias į ten pavojingas, net sakalai pakeliui ne visi ištveria. Pergabenti svarbius žmones – neįtikėtinai brangu. Netgi svarsčiau perrengti Licerą kokia nors kambarine ir pasiųsti su pirklių karavanu, vykstančiu kur nors į Bakucą ar Belmarą, o tada su kitu karavanu aplinkkeliais – ir į Inomehą. Planas sudegė vien todėl, kad mergiotė papūtė lupytes ir nepanoro apsivilkti prastesnės suknios. Net tėtušiui pasiskundė, kuris retai kada besupranta, kas aplinkui dedasi. „Parvi, nekvailiok“ – tąsyk suvapėjo man valdovas ir nuėjo miegoti. Štai aš ir nebekvailiojau. Supratau, kad Licera turi būti nugabenta su geriausia apranga, geriausiomis kambarinėmis, su visais baldais, žaislais ir visu kitu, kuo merginos džiaugiasi. O paskui lygiai taip pat pargabenta atgal.
Būtų ji Avento valdovo dukra, įmesčiau ją į vyno statinę, užkalčiau ir liepčiau ridenti pas Ricertą. Bet va, mano bėda - ji ne aventietė.
Lyg man dar būtų maža bėdų, prieš dvi savaites iniciatyvą ėmė rodyti pagrindinis šios istorijos asmuo – Irmiro vyresnėlė Temilė. Regis, kol buvau susirūpinęs problemos sprendimu, princesė užsigeidė savo jaunesnei sesutei įrodyti, kad ir ji moka organizuoti. Neatsiklaususi nė vieno bent kiek įtakingesnio asmens, ji pati paskyrė pasiuntinius, kurie išgabeno Ricertui atsakymą – susitikimas įvyks, Licera atvyks laiku. Tas laikas turėjo būti porytdiena, mano drauge. Ir aš – tas žmogus, kuris PRIVALO žinoti viską ir visur, nežinojau nieko!
Temilės pasiuntiniai nuvyko, pranešimą perdavė. Mano agentas, matęs įvykį, baisiausiai nustebo, nes nebuvo informuotas. Laimė, vyrukas žvalgyboje ne naujokas – iš karto parašė apie tai ir paleido sakalą skristi. Sakalas, prasibastęs dykumoje dvi dienas, atlėkė baisiausiai išalkęs ir išsyk sulesė visus mano pietus, užgerdamas antrarūšiu vynu. Prisipažinsiu, būčiau prisijuokęs iki soties, jeigu nebūtų reikėję jo vaikytis, kad atsegčiau laišką nuo kojos. Perskaitęs naujieną negalėjau patikėti savo akimis – taip ir sėdėjau išsidrėbęs minutę, stebėdamas sakalą ant stalo, vyną belakantį. Beje, tai buvo užvakar.
Tada pašokau ir išbėgau ieškoti savo patikimiausių žmonių. Liepiau nedelsiant surasti visas tris princeses ir nesitraukti nuo jų nė per žingsnį. O jeigu sugalvotų kur trijulė išvykti – surišti ir atitempti čia, į mano menę. Tai buvo pats įžūliausias įsakymas, kokį tik buvau kada davęs. Pats tuo tarpu nulėkiau ieškoti valdovės, aiškintis padėties. Man tuo metu atrodė, kad Alibahe atsirado antras Parvelis, kuris rezga planus man už nugaros. Supranti, be mano žinios nei gvardija, nei valdovė, nei Irmiras nepradėtų planuoti jokių išvykų. Remaja juk žino, kad žvalgyba mano rankose. O jeigu jau žvalgyba, tuomet ir visos naujienos.

Parvelis giliai atsiduso, nustūmė tuščią lėkštę ir neskaniai atsirūgo.

- Ir po akimirkos, - tęsė jis, - stovime abu – aš ir Remaja. Ji visiškai nieko nesupranta, aš lyg ir priekaištauti bandau, lyg ir raportuoti. Žodžiu, jaučiuosi lyg paskutinis kvailys, nesuprantantis, kas vyksta. O ji greičiausiai pirmąsyk regi spirgantį Parvelį, Dievaži...
Staiga suvokiu, kad Remaja irgi ničnieko nežino! O jeigu ji nežino, tuomet Irmiro klausti neapsimoka. Vėl lekiu ieškoti savo žmonių, stengiuosi kuo greičiau išsiaiškinti, kas, po galais, Alibahe vyksta. Šį kartą ne tik savo geriausius, bet ir visus prastesnius ant kojų sukeliu. Sakalus su užklausimais į orą, gvardiją į patruliavimo takus, slaptus agentus į visur, kur galima gandų išgirsti... Ir tik vėlai vakare ima aiškėti kažkoks paveikslas.

Pirma, trūksta dviejų princesių. Temilė ir Licera dingusios, vyriausioji princesė Uvrena tuo tarpu irgi nieko nežino, nes su kažkokiu liurbiu didiku jo paties baseinuose jau dvi dienas linksminosi. Didiką siunčiu tardyti, o Uvreną – išsiverkti pas persiutusią motiną. Tuo metu ne apie garbę ir kilnumą galvojom, dirbom metodiškai.

Kažkuris iš maniškių nugirdo, kad naktį pro vartus pajudėjo didelė kolona iš daugiau kaip keturiasdešimties žmonių. Penki vežimai ir viena karieta. Ginkluotė minimali. Kryptis – šiaurės rytai. Atrodytų, kad Avento ar Forpos pirkliai, bet kokio jiems galo patamsiais bastytis?
Tos nakties sargybą ištardėm ypač kruopščiai. Dar pasiuntėm vėstančiais pėdsakais dvidešimt gvardiečių, nors rezultato negavome jokio. Naktį buvo trumpam pakilusi smėlio audra. Viską aplinkui taip sušlavė, kad sek nesekęs – jau nieko nesurastum.
Dar kažkuris prisiminė, kad Temilę buvo nusižiūrėjęs toks Idagas. Regis, jo vardas Sora... Taip – Sora Idagas. Jauniklis iš Idagų klano. Man vis pranešdavo, kad Temilė su juo dažnokai rodosi visokiose nešvankiose vietelėse. Pasiunčiau žmones jį atvesti ir čia netikėtai aptikome pirmąsias aukas – vargšą Sorą Idagą kažkas žiauriai nužudė. Šioje vietoje nesismulkinsiu, nes labai gali būti, kad pats pamatysi. Dar nežinome, ar Soros mirtis kaip nors susijusi su Temilės dingimu, bet turiu blogą nuojautą, Edi.
Vakar nieko daugiau neveikiau, tik tardžiau žmones ir klausiausi šimtų įvairiausių istorijų. Dauguma iš jų buvo visiškai bevertės, ir tik apie vieną tau derėtų išgirsti.
Vakar vidurdienį, įsivaizduok, įtempia mano agentai du pastirusius iš siaubo sargus, kurie šiaip nėra blogi vyrukai. Abu pamainomis saugo išėjimą iš pilies į sodą galiniame kieme. Nė vienas problemų su viršininkais neturi, nė vienas nebaustas. Ir toli gražu neapsifantazavę, tad išgirsta istorija man abejonių nekelia.
Tai štai, dieninės pamainos sargas vienam iš mano agentų netikėtai prasitarė, kad jo bendras, kuris budi naktimis, sode pastebėjo Temilę.  Tai toji pati naktis, kuriai pasibaigus sulaukiau išbadėjusio sakalo, tai ilgai nesvarsčiau – sargą išvilko iš lovos ir įkišo į pirmus rastus drabužius, kad pasodintų jį ten, kur dabar sėdi tu, Edi. Pavaišinau pirmarūšiu vynu abu, kad nustotų drebėti, pamažu išgirdau ir istoriją.

Naktį Temilė iš tiesų nusileido į sodą, tačiau slaptuoju išėjimu, kad nesusidurtų su sargais ar kambarinėmis. Ji ten su kažkuo susitiko ir po to dingo. Sargybinis, pastebėjęs princesę, nusekė ją iki fontano, apsupto gyvatvore, tačiau prisiartinti ir pamatyti, su kuo Temilė kalbėjosi, jam nepavyko – kai iki gyvatvorės liko vos keli žingsniai, jį sustingdė nematoma jėga. Žmogelis dievagojasi pajutęs nepaaiškinamą siaubą, kuris surakino rankas ir kojas. Pažįstama, Edi?
- Temilę pagrobė velnias, - linktelėjau, - deja, tavo istorijoje tuo viskas ir baigiasi, Parvi. Kuo čia dėtas aš? Nori pasiųsti mane į pragarą antrą kartą?
- Nesimuistyk, - Parvelis pripylė vyno ir atsiduso nepatenkintas, - daraisi stebėtinai nepastabus, Edi. O gal tai tavo savisauga, kas dabar žino?.. Aš juk nesakiau, kad Temilė dingo visam laikui. Ir dar nesakiau, kad sargas, kuris stovėjo sustingęs mažiausiai pusvalandį, girdėjo princesę besikalbančią su velniu. Pusvalandis pokalbių su pagrobėju – neatrodo gana keista?
- Sudominai,  - linktelėjau išties susidomėjęs, - tęsk.
- Deja, pokalbis vyko labai tyliai, tai sargas teišgirdo vos kelias nuotrupas. Ir tose nuotrupose – vien princesės žodžiai. Nebuvo ištartas nė vienas vardas. Ji klausinėjo savo pašnekovą apie kažkokius pažadus, kuriuos šis turėjo įvykdyti. Buvo paminėtas bokštas be pavadinimo. Ir šiaip nereikšmingos nuotrupos. Pašnekovo balsas buvo labai žemas ir duslus, sargas nesugebėjo suprasti žodžių. Minėjo, jog klausytis velnio – tas pats, lyg girdėtum tolimą griaustinį.
- Greičiausiai gigantas, - sumurmėjau, - nykštukiniai velniai  tik cypauja.
- Aš norėčiau, kad surastum jį, - tarė Parvelis, - nes jis niekur neišnyko, Edi. Kai jiedu baigė pokalbį, sargas išgirdo žingsnius – abu pašnekovai nuėjo sodo vartų kryptimi. Jei dar pameni, sodo vartai veda į žemutinį Alibahą, iš kurio į dykumą išveda vos trys išėjimai. Sargas buvo toks persigandęs, kad net neprisiminė, jog jo pareiga – kuo skubiau pranešti apie panašius įvykius. Tik savo kolegai iš dieninės pamainos jis prasitarė apie baisią naktį. Nors šiuo atveju aš vyruko pasigailėsiu. Sako, po susidūrimo su velniais kai kurie net pakvaišta.
- Manai, Temilė išėjo su velniu laisva valia?
- Neturiu kuo daugiau tikėti, Edi. Tu man pasakyk. Aš tau galiu dar pridurti – sodą jau iššniukštinėjo mano geriausi pėdsekiai. Temilės pėdsakus aptiko lengvai, o štai kanopų – nė kvapo! Vietoje jų surado porą kaustytų batų įspaudų. Kad ir kas juos mūvėjo, tas tipas lydėjo Temilę iki sodo vartų. O tada abu užlipo ant grindinio ir mano pėdsekiai liko su nosimis. Joks gyvas padaras nepastebėjo dviejų žmogystų, besibastančių naktimis. Jokia porelė nepaliko miesto, nė vienas iš sargų nebepatyrė stingdančio siaubo. Manau, jie vis dar mieste. Tik nežinau, kur.
Parvelis akimirką patylėjo, niūriai spoksodamas į pustuštę taurę.
- Manau, nereikia tau kvaršinti galvos, kaip mes ieškojome Liceros, - atsiduso panašiai kaip ir Demijus, - praėjo pusdienis ir pasirodei tu su visais atsakymais. Licera jau papasakojo, kad naktinis karavanas buvo sesers idėja. Jie išjojo į šiaurės rytus, kad suklaidintų miesto sargybą,  tada pasuko į vakarus. O tada, vos išaušus, užpuolė plėšikai. Nežinau, ar tai atsitiktinumas. Netikiu aš tokiais dalykais.
- Įtari ką nors?
- Tarkime, man labai nepatinka tie vaikiai iš priemiesčių, kurie uždirba pinigus pardavinėdami karavanų planus neaiškiems tipams. Keli iš jų dirba man, bet čia ir keisčiausia – apie naktinį karavaną jie ničnieko nesuuodė tol, kol šis nebuvo išrikiuotas prie vartų. Belieka tikėti atsitiktinumais.

Regis, ši diena man buvo kupina padūsavimų. Tik dūsavau ne aš, o mano draugai. Iš pradžių Demijus, dabar ir Parvelis, gurkšnojantis geriausią vyną. O aš vis dar negalėjau suprasti, koks šioje istorijoje mano vaidmuo.
- Štai tokie mūsų prasti reikalai, - sumurmėjo patarėjas, - stengiamės, kad mieste nepasklistų prasti gandai. Kol kas lyg ir pavyksta. Agentai tiesiai neklausinėja „Ar matei užvakar pradingusią Temilę? “. Jie tik rausiasi visur, kur gali pasiekti. O pasiekti, deja, pavyksta ne viską. Yra daugybė teritorijų, kur esu nepageidaujamas.
- Manai, man pavyks pasiekti daugiau?
- Aš tau padėsiu. Nemanyk, kad pasikviečiau tam, kad paleisčiau su peiliu į gatves. Tavo peilis man daugiau naudingas ten, kur mano agentai lieka stovėti įbesti.
Parvelis čiupo butelį ir paslėpė jį po stalu. Tada atėmė iš manės taurę ir patraukė visus indus į šalį.
- Manau, pirma mums reikėtų užbaigti tavo, kaip žygūno karjerą, - tarė jis, padėdamas ant stalo porą plonų vamzdelių ir kelis pergamento lapus. – Diktuok atsakymą savo imperatorei, užrašysiu...  o gali  ir nediktuoti, aš pats prisimenu. Duok savo antspaudą.
- Palauk, kur šunys veja? – nusijuokiau, - aš gi dar nenusprendžiau.
- Nesimaivyk, Edi, pakęsti negaliu! – trinktelėjo į stalą Parvelis, - matau, kad akys žiba kaip katino. Tegu sakalas skrenda, o tu eisi išsimiegoti į trečio aukšto rytinę menę. Antraip nugrūsiu į arklides ir galėsi vartytis ant balno, kol galva paskaus.

Paskutinis argumentas mane įtikino visiškai.

---

Šilta patalpa, minkšta lova, karšta vonia ir abejingos tarnaitės rankos, brūžinančios kempine mano nugarą – ar galėjo būti kas geriau?
Be abejo, galėjo, bet tuo metu man ne tas buvo galvoje. Visi, kam pavyksta kirsti Niekieno dykumą žino, koks šlykštus dalykas vaikščioti aplipusiam dykumos smėliu. Iš pradžių šiek tiek niežti, vėliau imi nekęsti drabužių, o galop atsiranda žaizdos. Štai kodėl pats pirmas keliautojo vaistas – pirtis arba vonia.
Mieste buvo penkios viešosios pirtys, iš kurių dvi buvo ypač viešos. Niekas ten nežiūrėjo, kad vyrai ir moterys maudytųsi atskirai, tai savaime aišku, kad bent kiek padorūs miestelėnai jose nesilankydavo. „Ypač viešose“ pirtyse nuolat vyko orgijos, o jose dalyvauti labai mėgo nesusitupėjęs diduomenės jaunimas. Jeigu kas nors nueitų ten tik pasikaitinti, greičiausiai liktų nesuprastas.
Kas kita – nuosava vonia. Bet Alibahe su šituo stebuklu striuka – aplink tik smėlio masyvai, o iš jo padorios vonios pigiai nenulipdysi. Čia tikras vonias turėjo vos keletas turtingiausių žmonių.
Netgi ši, kurioje dabar sėdėjau, buvo padaryta iš nevietinio, jau pradėjusio irti medžio.

Panosėje murkdamas iš didžiulio pasitenkinimo, lėtai lingavau, palengva stumdomas šiurkščios plaušinės. Džiaugiausi, kad supratingas Parvelis neišsiuntė į gatvę tuojau pat, leisdamas bent kiek pailsėti.
Kas be ko, jo žodžiais apie pažadėtą iždą nė kiek nepatikėjau. Parvelis jau anksčiau man buvo žadėjęs kažką panašaus, tačiau vėliau vis tiek surasdavo progą pakalbėti apie protingo dydžio atlyginimą. Šį kartą irgi bus ne kitaip.
- Ar mano ponas laimingas? – pažadino iš apmąstymų tarnaitės balsas, sausas ir gana abejingas, beveik persmelktas šiaurietiškų žiemų šalčiu ir drėgme. Regis, aš jai buvau tiesiog dar vienas smirdžius, kuriam šį vakarą privalėjo nušveisti nugarą ir išlipusį nušluostyti. Kadangi antrosios dalies ir taip neketinau laukti, paliepiau jai eiti tvarkyti savo reikalų.
- Eičiau, - išgirdau ją burbančią, - bet mano reikalas esate jūs... Pone...
- Sprendžiant iš tavo tono, greičiausiai esu gana mažas reikalas.
- Atsiprašau, - pasakė ji gana šiurkščiai ir aš atsisukau pasižiūrėti, su kuo čia kalbu. Į mane ji žiūrėjo kiek ironiškai pasukusi galvą, lyg svarstydama, duoti plaušine man į snukį, ar dar palaukti. Jos žvilgsnis toli gražu neatrodė priešiškas. Taip žiūri moteris, kuri beveik žino, kas bus toliau ir jai tai nusibodę iki gyvo kaulo. Aš nebuvau nei Parvelis, nei Irmiras, nei Dažytas Snukis iš virtuvės, tad ir mergina nesiruošė atrodyti labai mandagi, pasidarydama sau nedidelę pramogą.
Man staiga kilo įtarimas.
- O tu tikrai šiuose rūmuose dirbi? – paklausiau įtardamas Parvelį, kuris galėjo griebtis senų triukų – mergelių siuntinėjimu, kad tik velnių medžiotojas jaustųsi Alibahe gražus, reikalingas ir nesiruoštų niekur išvykti. Merginai išvaizdos tikrai netrūko, tas tik sustiprino įtarimą.
- Dirbu, - pamerkė plaušinę į vandenį. – Šveičiu vyrus, o po to tikrinu, ar gerai nušveičiau. O ką mano ponas pagalvojo?
- Liaukis, - krenkštelėjau, nusisukdamas ir atsilošdamas, - gali manęs taip ir nevadinti, vis tiek prastai skamba.
Ji kiek palūkėjo, tada vėl pabandė pašveisti mano pečius.
- Eik geriau namo, - nusprendžiau, - maudytis moku ir vienas.
- Tai kad aš rūmuose gyvenu, - atkirto ji, - kai niekam esu nereikalinga, einu į meorumą. O ten – ta ragana vyriausioji, kuriai geruoju neįtiksi. Jau verčiau palėpėse miegoti... arba tau nugarą šveisti.

Meorumu vadino atskiras menes, kuriose gyveno vien moterys – tarnaitės, neturinčios kito būsto mieste, virėjos, iš kitų šalių nupirktos vergės ir didikų linksmintojos, kurias dažnokai buvo galima sutikti koridoriuose, įsikibusias kokiam nors piniguočiui į parankę. Rūmai buvo milžiniški, įtakingų žmonių čia sukiojosi nemažai, tad ir merginų jiems retsykiais prisireikdavo. Valdovas turėjo savo atskirą haremą, tačiau jau kuris laikas sklido gandai, kad visas jo suguloves išsidalino ministrai ir jų patarėjai. O kad ir kitiems nepritrūktų, gerą tuziną samdytų gražuolių apgyvendino meorume. Vis šis tas...

- Meorume, sakai... – sumurmėjau, - ir dirbi rūmuose nugarų šveitėja?
- Kai niekas netempia į lovą, dirbu.
- Jeigu taip nepatinka darbas, kodėl neišvyksti?
- Kada nors, - plaušinė pajudėjo daug smarkiau, - tikrai taip ir padarysiu. O kol kas pasidžiaugsiu šveisdama poną ir palūkėsiu, kol sumokės bent kartą per metus tiek, kiek žadėjo!
- Ak štai kas, – suvokiau.
- Taigi.  Brūkštelk kryželį ant pergamento ir jie jau grasina be drabužių į dykumą paleisti, jeigu nevykdysiu kontrakto. Bet kam mano ponui tai žinoti...
- Mane vadina Edvardu.
- O mane – Emerzide. Nors rūmuose esu tik Emė. Tarnaitė, paleistuvė ir šiaip – meorumo pastumdėlė, nemokanti skaityti.
- Vardas lyg ir forpietiškas...
- Todėl, kad aš iš ten. Galėčiau ir dabar būti ten, jeigu ne kvaila galva. Sugalvojau pakeliauti su egzotiškais vyrukais iš dykumų krašto. Suviliojo mane kapšu sidabrinių monetų, dar krūvą aukso prižadėjo ir rūmus iki dangaus – ko daugiau kvailai vištai reikia?
- O apie rūmus tai nemelavo...
Emerzidė nusijuokė man už nugaros.
- Tai VIENINTELIS dalykas, dėl kurio nemelavo. Sidabrą teko išleisti naujiems rūbams, papuošalams ir visokiems moteriškiems niekučiams, o aukso iki šiol nematau. Net nežinau, kas mano kontrakte parašyta, nes meorume nė viena skaityti nemoka. O raštininkas į mus net nežiūri. Be to, jis nesveikas – miega tik su vyrais. Tokio net nesuviliosi, kad jį kur išvietėj sutrauktų...
Ji kurį laiką prausė mano rankas tylėdama, suirzusi dėl savo pačios žodžių. Netrukus nusiramino.
- O tu iš kur, Edvardai?
- Gimiau netoli Trimeino. Tačiau namie seniai buvau. Keliauju po pasaulį.
- Ir tu iš Forpos... Mažas tas pasaulis. Girdėjau burtininkus kalbant, kad jis plokščias ir ant peraugusio vėžlio kiauto supasi. Teisybė?
- Nežinau, - prisipažinau. – Jeigu ir ne plokščias, man gyvent netrukdo.
- Sako, kad Nakroje labai gražu. Esi ten buvęs?
- Taip, Nirvos forte. Tada žiema buvo, daug grožio nemačiau. Galbūt tau geriau pasiseks nei man.
- Kurgi ne, - prunkštelėjo Emerzidė, - kai mano kontraktas ant raštininko lentynos nustos galioti, jeigu tik tai iš viso įmanoma.
Ji perkėlė kubilėlį su karštu vandeniu į šalį ir pasislinko į dešinę, leisdama man save pamatyti.
- Galbūt daug prašau, - pažvelgė man į akis, - bet... leisk pasilikti šiose menėse, a? Labai nenoriu grįžti į meorumą.  Ir tikrai nenoriu būti paleistuvė.
- Tebūnie, - linktelėjau po akimirkos svarstymo, - tačiau reikia padaryti vieną darbelį. Po šiltos vonios labai tingiu tą daryti pats.

Vis dar buvau skolingas savo senam draugui. Odiniame pasiuntinio krepšyje sužvejojau mažą knygelę, kurioje šios profesijos žmonės paprastai  susirašo svarbius dalykus. Aš tebuvau užsirašęs menką atmintinę, kuomet dar kalbėjausi prie miesto sienų su Demijumi.
- Mieste yra užeiga „Skraidančio kirvio“ pavadinimu, - žvilgtelėjau į merginą ir ši linktelėjo, kad tokią žino. – Man reikia, kad nueitum ten ir paprašytum šeimininkės mano vardu paruošti gausią vakarienę trims žmonėms. Tegu nepagaili geriausio vyno, šviežiausios duonos ir sultingiausių kepsnių. Taip pat pasakyk jai, kad nakčiai paruoštų vieną kambarį su plačia lova. Už tai duosi jai šiuos pinigus, - sužėriau Emerzidei į delnus dešimt auksinių guartų, kuriuos išvydusi ji tik išpūtė akis. Pinigų buvo aiškiai per daug.
- Tai dar ne viskas, - dirstelėjau į knygelę, - visai netoli „Skraidančio kirvio“ rasi „Plačių Ragų Bokštą“...
- Taigi ten kekšynas, - suraukė nosį mergina.
- Būtent. Nueisi į kekšyną ir nupirksi dvi merginas visai nakčiai, kurioms liepsi traukti į „Skraidantį kirvį“ ir laukti ypatingo svečio, kurį šeimininkė gerai prisimena. Duosi joms po du aukso guartus, Štai jie...
- Pasirodo, aš prausiu paskutinį ištvirkėlį, - Emerzidė žvilgtelėjo į mane kažkaip keistai, lyg būtų kažko nusivylusi.
- Neskubėkim su išvadomis, - užverčiau knygelę. – Kai palydėsi merginas į užeigą, tau reikės nueiti į gvardijos kareivines. Surasi tokį riterį Demijų, kuris, beje, irgi iš Forpos. Pasakyk jam, kad Edvardą prispaudė didelė pareiga ir jis negali palaikyti jam kompanijos „Skraidančiame kirvyje“. Jis žinos, ką daryti.
- Taigi, merginos skirtos gvardiečiui? – šyptelėjo Emerzidė, - argi jiems tai leidžiama?
- Man sakė, kad statutui neprieštarauja. Sugebėsi?
- Užpirkti vaišes ir kambarį, nusamdyti porą paleistuvių ir perduoti gvardiečiui, kad visu tuo pasinaudotų... žinoma, sugebėsiu. Daugiau nieko?
- Nieko... Nors gali dar nupirkti vyno ir atnešti čionai. Štai, dar guartas. Kai grįši, užmokėsiu už pasilakstymą. Pirmyn!

Ji laiminga išbėgo, o aš mintyse palinkėjau Demijui šaunaus vakaro ir dar šaunesnės nakties. Parvelis greičiausiai neapsidžiaugtų, išvydęs mane paleistuvių draugijoje ir dar be nuovokos. Mano linksmybės bus dar negreit, teks susitaikyti.

Išlipęs iš vonios nusišluosčiau, apsivilkau minkštą chalatą ir po valandos sulaukiau savo vakaro bičiulės, baigusios visus darbus. Ji atnešė kelis butelius geriausio „Skraidančio kirvio“ vyno, kuriuo kukliai pasivaišinome prieš išsiskirstydami į savo lovas. Sužinojau, kad Demijus man be galo dėkingas – pirmas ženklas, jog Alibahe jau turiu patikimą žmogų, kuris paguldytų galvą dėl manęs.
Prieš užmigdamas lyg ir girdėjau kažkur kieme stūgaujantį Kandą. O gal tai tebuvo trys „purus hundus“, nuostabiai tiksliai suderinę piktoką, nuoskaudų kupiną trelę. 
Ką padarysi...