būna ir taip

Kai iš visų pusių
Tave sukausto geliantis šaltis,
Kai savo akim pamatai,
Kaip išnyksta brangus tau žmogus
Tada tu užsinori numirti...

Kai visur skamba
Spengiančiai liūdna muzika,
Kai danguje buvusi saulė
Virsta klaikiu debesim, kuris staigai prakiūrsta,
Tada tu galvoji kur dingti...

Kai tavyje veriančiai klykia jausmai,
Taip, kad net ima suktis galva,
Kai taves nepalaiko net artimiausi draugai
Prieš save patį ima kilti ranka...

Kai priešo žodžiai palieka randus minty
Tu ieškai stebuklingo trintuko
Kuris ištrintų tą skausmą kurį nešiojies savy...

Kai padarytų klaidų ištaisyt neišeina,
Kai žmones sensta, o laikas vis eina
Tu sustoji vidury gyvenimo tako
Ir gailiai verki...
Tu drąskai savo širdį, nes nebepajėgi eiti tolyn...

Kai saulė išnyksta ir ateina tamsa,
Kai pakilus ranka išlaisvina sielą...
Kai sustojus širdis įrėmina tyla..
Tavo siela pakyla – tu tampi laimingu...