Atostogos Pamiškės kaime (I)

Nėra nieko geresnio kaip karštą vasaros dieną taškytis tvenkinyje. Tomis akimirkomis mudviem su Kaziuku išauga žuvų pelekai ir uodegos. Kūneliai pasidengia žvynais. Šitaip mums  tik geriau. Kaip tikri ešeriukai galime valandų valandas murkdytis drumzliname, elodėjomis ir plūdenomis apaugusiame vandenyje. Labai mėgstu priplaukti prie rausvų vandens lelijų – negaliu atsigėrėti tobulais virš vandens plūduriuojančiais žiedais. Paliečiu rankomis. Tik labai atsargiai:  beveik į kiekvieną augaliuką ar gyvą padarėlį žvelgiu su meile. Iš karto prisimenu  mažytę mergaitę Coliukę iš H. K. Anderseno pasakos. Čia pat skraido ir  dailūs laumžirgiai. „ Tik kodėl laumžirgiai“, –  pagalvoju nejučia. – „ Coliukė juk juos įsikinkius spruko nuo bjauriojo varlino, kuris norėjo ją pasigrobti. – Kaip baisu! – Jei nebūtų spėjusi pabėgti, jai būtų reikėję visą likusį gyvenimą praleisti su  įkyriai kurkiančiu ir šaltu kaip ledas padaru. Tikra laimė, kad viskas baigėsi gerai! “ 
           
            Taip ir slinkdavo ramios, kupinos džiugesio ir įdomybių dienos. Tačiau kartą atsitiko tikrai netikėtas dalykas. Man beplaukiojant ant nugaros kažkas ėmė ir stiprių stipriausiai sučiupo už kairiojo peleko, kad vos nesurikau balsu. „Piranija“, – pirmiausia dingtelėjo į galvą. Mokykloje geografijos mokytoja pasakojo – tai plėšrios aštriais dantimis žuvys. „Jei jų  vienu metu susiburia visas pulkas, gali ir visai liūdnai baigtis“, – dar labiau išsigandau. Žaibiškai pliaukštelėjau uodega ir nusiyriau į krantą. Atgavęs žmogiškąsis rankas ir kojas pasileidau bėgti trobos link.
           
            – Seneli, seneli, mane užpuolė piranija! Jų ten ištisi būriai!, – uždusęs sušukau.
           
            – Na, na, kurgi toji piranija?, –  prikimusiu balsu prašneko senelis.
           
            – Štai man į petį įkando, – rodau seneliui skaudančią vietą.
           
            – Nedidelis įdrėskimas, ir tiek, –nusprendė senelis. – Dėlė tikriausiai – burbtelėjo beveik pašnibždomis.
           
              – Negali būti! Aš... aš mačiau. Tiksliau pasakius, žinau gerai, kad jų ten buvo daug. Labai daug. Ir ką dabar daryti, seneli?, –  visai suglumęs paklausiau.
           
            Senelis nusijuokė:
           
              – Kitą kartą, kai ją pamatysi, maloniai pasisveikink, ir nardyk sau sveikas.