vienuolika

Kas nors būtinai atsimins mergiotę, traukančią tylą banalybėmis,
tokią nerimtą kai viduje laša nerimas, kuriuo pražysta žodžiai
ir iš karto pražilsta nuo savo neišmatuojamo menkavertiškumo.

Kas nors būtinai pasakos apie tai, kaip ji nekaltai prarado
nekaltybę, paskui- gėdą, bet vis tiek atrodė pati tyriausia, nes jos
akys po keista antakių linija mokėdavo būti kiekvienam kitokios.

Kas nors būtinai linksmins, vaizduodamas ją susimąsčiusiu veidu
ieškančią dešimties skirtumų tarp gilės ir tarakono sielų, ar atsargiai
klijuojančią metafizikos reikšmę iš žurnalų iškirptomis raidėmis.

Galiausiai kažkuris pasiūlys nusiplauti rankas, susidėti dantis, gražia
vorele išeiti žaisti savęs po mintimis pasibrukus tą nelemtą mergiotę.