Narkomaniškos eilės

Staiga priėję kelio galą
nusprendėm atsisėst ir pasėdėt…
Neradome žolės… užteks asfalto…
vis tiek ant visko…
Va ir paminklas… ne man… o gal?
Juk aš ir pats nepasirūpinau …
kad jį turėčiau… telieka pasėdėt prie jo…
„O mano drauge”, aš sakau, „pažvelk, tu, tiesai į akis…”
O tu nusisuki ir ašarą dar nubrauki…
Vis tiek ant visko…
Suprantu tik tiek…