pabaisaaaaaa

Gal jau gana?
Ar dar truputį?
Prasuksi mėsmalei mane?
Puiku!
Nesitėjau nieko kitom,
Tik atsargiai -
nes gimstu aš kaskart kita.

Matei tu,
Pavidalų dailiausių,
Bet šįkart bus kitaip.
Košmarus tu sapne sapnuosi
Ir taip bus amžinai.

Prakeikt tave man būtų maža,
O tam ir galių neturiu....
Bet kitą kart maitodamas stebuklą maža,
Tu pagalvok – juk nuskriaudi tai tik save....

Iškreiptos mintys tavo!
Ir kam rankas tu į mane tiesi??
Žinai gyvate, kad padėsiu..
Net nepaklausdama kelintą syk...

Pasipūtimas tavo – tai ypatinga dovana!
Prilygstanti matyt tik mano dorai....
Bet tau nerūpi....
Sakai -  neaiškink!
Juk tu pasauliui – puošmena....

Ir dar užbaigiant,
Man liko truputis pasakyti tau:
Tu nelaimingas būsi
Nes nebemoki pasikliaut.
O visa kita – tai jau smulkmenos brangusis
Kuriose meilę tu baigi užčiaupt.

Tai tiek iš mito mano,
Kuris galioja ir dabar,
Tik susimildami, brangieji,
Tik ne asmeniškai
Ne kiekvienam.....