Rašyk
Eilės (73070)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10331)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pusę dienos praleidau kankindamasis ir  nesuprasdamas, ko trūksta mano kamerai. Tiesą sakant, čia trūko daug ko, nes be lovos, plikų sienų ir grotų čia daugiau nieko nebuvo. Bet visgi čia trūko kažko esminio - atskaitos taško. Aš neturėjau laikrodžio, o laiką galėjau matuoti tik tarpais tarp pietų, pusryčių ir vakarienės, tiesa, aš taip savo valgymo nevadindavau, nes  iš tikrųjų niekados nežinodavau, koks yra paros metas. Kiek kartų klausiau, bet man niekas neatsakydavo.

Išties, būdamas čia, pradėjau visiškai kitaip suvokti laiką. Anksčiau tai buvo kėlimasis ryte, darbas, priešpiečiai darbe, namai, vakarienė, alus, laikraštis ir visa kita dusinanti kasdienybė. Tada mane slėgdavo suvokimas, kad laikas bėga nesustabdomai, o aš nieko negalėjau padaryti, tai mane slėgė ir vedė iš proto. Visas mano gyvenimas buvo įspraustas į siaurus laiką matuojančius rėmus. Keista, kad tik būdamas čia  suvokiau, jog laikas apskritai neegzistuoja. O tada man jo visada trūkdavo: aš galėjau užsiimti milijonais veiklų, kurios būtų padariusios mane laimingu, bet negalėjau – man trūko laiko. Man reikėjo baigti universitetą, susirasti žmoną, kuri prigimdytų man begalę vaikų, ir dirbti. Dirbti sunkiai, kol dar galiu, nes, kai pasensiu, jau nebegalėsiu dirbti, bet mane tikino, kad galėsiu džiaugtis savo darbo vaisiais. Ir aš tuo tikėjau, tikrai tikėjau, kitaip juk nebūčiau gyvenęs gyvenimo nuo ryte mane keliančio žadintuvo skambučio iki skambučio.

O kaip man patikdavo rytais gerti kavą, sėdint nuostabiai minkštame savo krėsle ir gerėtis tekančios saulės šviesa, užliejančia kambarį ir paliečiančia mano akis, aš norėdavau mėgautis tuo iki paskutinės akimirkos, bet negalėdavau, nes man visada trūko laiko.


–––

Kameroje man laiko netrūko, man trūko lango, kad galėčiau stebėti tekančią saulę.

Tikrai apmaudu, dabar, kai man priklausė visas pasaulio laikas, aš negalėjau tuo mėgautis, nes tie žmonės, kurie čia mane uždarė, nusprendė, kad mirtis man per maža bausmė, jie norėjo pakankinti mane kol aš dar gyvas, atimdami vienintelį man rūpimą dalyką ir pasmerkdami laikui neišmatuojamoms kančioms; „na, kaip tau patinka, išpera, žudike, šlykštus gyvuly“ – sakė jie man.

Gyvulys – tai, suprask, ne žmogus. Na gerai, jei gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenau aš, reiškia būti žmogumi, tai aš geriau būsiu gyvuliu. Man labiau prie širdies gyvuliškas, ne žmogiškas ribotumas. Gyvulys yra gyvulys ir nesuka sau del to galvos. Žmogus irgi gyvulys, bet visą gyvenimą stengiasi tai paneigti. Žmogus – tikriausiai pats kvailiausias gyvulys.


–––

Mirtis, kas čia per bausmė, ponai. Tai tik įrodo, kokie jūs iš tikrųjų buki. Jei būtumėt norėję mane iš tikrųjų nubausti, būtumėt palikę gyventi kameroje, tokia kaip ši – be jokios vilties kada iš jos išeiti. Pasmerkdami mane mirti jūs tik pasmerkėte mane galutiniam išsivadavimui iš tos nesibaigiančios kančios. Ir vienintelę skriaudą aš jaučiu tik dėl to, kad iki tos lemtingos akimirkos jūs leidote man dar taip ilgai gyventi, tikrai, ponai, reikėjo žudyti mane iš karto, taip būtų buvę humaniškiau.

Bet su vienu aspektu visame šiame reikale aš nesutinku, taip sakant, iš esmės. Kokią, po velnių, jūs turėjote teisę mane teisti; „neteisk ir nebūsi teisiamas“ – ar ne taip sakė visų mūsų išganytojas, kurio pamokymų interpretacijų pagrindu ir yra sukurta visa jūsų dviveidė moralės sistema. Man atrodo, kad čia jūs smarkiai pasišiukšlinot, ponai, bet jums tai nė motais, nes nėra tų, kurie išdrįstų jums tai pasakyti, o jeigu kas ir išdrįs, tai geriausiu atveju jam baigsis taip pat kaip ir man.

Taigi, ponai, jūs tikri nevėkšlos, pasmerkėte mane mirti ir pavadinote tai aukščiausia bausme. Aukščiausia bausmė man buvo mano gyvenimas ir, jeigu jūs būtumėte pakankamai protingi ir norėtumėt mane iš tikrųjų kaip nors nubausti, jūs leistumėt man gyventi toliau, aišku, uždarytumėt mane į kalėjimą, bet iš esmės niekas nebūtų pasikeitę, juk aš jau gimiau kalėjime.

Kai jie vedė mane į patalpą, esančią koridoriaus gale, aš ėjau iš lėto ir išdidžiai, buvau ramus ir patenkintas, kiti stebėjo mane baugščiai iš savo kamerų, pavydėdami man ramybės.


–––

Jie atėjo trise, tikriausiai pamanė, kad aš labai priešinsiuos vedamas į mirtį. Jie nežinojo, koks mano požiūris į visą tą reikalą, jie nežinojo, kad, be visa ko, aš buvau nusprendęs išeiti oriai, taip paneigdamas visas jų vertybes ir aišku, pačią aukščiausiąją – gyvybę.


–––

Įvedė mane į patalpą, kuri buvo perskirta pusiau, vienoje jos pusėje stovėjo beveik visas kalėjimo personalas, susirinkęs pažiūrėti, kaip nusibaigs išpera. Kitoje pusėje už garso nepraleidžiančio stiklo stovėjo krėslas.

Prie manęs priėjo kunigas ir jau norėjo kažką sakyti, bet aš akimis nutildžiau jį ir tyliai ištariau:

– Aš tau atleidžiu.

Neturėjau už ką jam atleisti, bet norėjau – tikėjausi – kad tas kunigėlis ilgai kankinsis, bandydamas suvokti mano žodžių prasmę. Buvau labai patenkintas savimi.

Tada jie įstūmė mane į patalpą, kurioje stovėjo krėslas su diržais, kurie turėjo priversti sėdėti ramiai ir nespurdėti bijant mirties, bet aš mirties nebijojau. Atsisėdau į krėslą ir kol mano rankas bei kojas tvirtino verždami sunkius odinius diržus, nerimastingai stebėjau keistą daikčiuką, kabantį ant sienos tiesiai priešais mane. Sargybinis, priveržęs diržus, pažiūrėjo į mane neslėpdamas paniekos ir su pagieža paklausė:

– Gal norėtum tarti paskutinį žodį?

– Taip. Kas ten per daiktas kabo ant sienos?

Jis išsišiepė ir patenkintas atsakė:

– Tai skambutis, kai jis suskambės, bus paleistos dujos ir tu nudvėsi, išpera.

Tai pasakęs jis užmovė man ant galvos maišą ir išėjo, girdėjau užsiveriant sunkias kameros duris. Jo žodžiai privertė mane laikinai sunerimti: manęs nejaudino tai, kad jis pavadino mane išpera, mane neramino skambutis, bet buvau praradęs proto aiškumą ir pamaniau, kad tokiu momentu neverta jaudintis del kažkokio ten skambučio.

Ir kelias minutes aš buvau visiškai ramus.
O tada suskambo tas skambutis, kad jį kur,  skambėjo lygiai taip pat, kaip ir mano žadintuvas. Tuo momentu visas mano kūnas paklaiko; aš apsišikau, apsimyžau ir apsivėmiau, priešmirtinėse konvulsijose aš murkdžiausi savo paties mėšle.

Tiek to garbingo išėjimo. Mano mirtis buvo apgailėtina, kaip ir mano gyvenimas.
2002-05-15 16:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-13 21:25
Adelaida
Pabaigos tikejausi visai netokios. Bet manau jokia kita taip netiktu kaip shita. Vos "neapsimyzhau" ish juoko. Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-22 15:11
Odinas (gerute mergiukste)
fe kaip bjauru ir nieko gero. netgi pabijojai papasakoti, ka tokio iskrete tavo nusikaltelis.
o tas kreipinys "ponai" tai tiesiog pykinti pradejo perskaicius keliolikta karta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-07-31 14:04
Akacija
baisiai grazu, tik kame cia siaubas? nereiketu perkelti kurinuko i 'seiletu asaru' kampeli?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-07-19 17:10
DrMoon
"..aš apsišikau, apsimyžau ir apsivėmiau.." [fuckin' citatos pabaiga] - ar tik nebus veikejas kox taiz pankelis supistas.. nu tox kaip tie kur gatvej "paremkit gatves muzikantus.." sa, ir se dar per snuki bl*t "von dirbt", tokiems acakau as. paremkit.. kai patixit, tai paremsiu. ruspopsistai dalbajobai ir pan. fuck u. bitch.. [rasyta susinervinus, nes ka tik pamaciau savo pirma meile su kazkokiu gaidziu nx..]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-06-14 18:39
viena skruzdėlė
t.y., jago kurinio pabaiga;]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-06-14 18:37
viena skruzdėlė
o ash neatsiprashau, kad man siuzhetas uzhneshe i a.kamiu 'svetimo' pabaiga, kur merso kaliuzej sedejo.
pabaiga pralinksmino:)))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-05-22 08:19
trinkit acc
Heh, atsiprasau tokiu atveju uz prisikabinima del panasumo, atrodo, lyg visi semtumemes idoeju is to pacio katilo..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-05-20 13:43
E.Jagas
tfiu nors klaidas reikejo ishtaisyt
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-05-20 13:42
E.Jagas
Atsakymas:Rytas Aushra. HM tiikrai neskaiciau jusu mionetos knigutes, jai ir kyla kazhkokie panashumai, tai tik sutapimas, bet sheip ar taip nors ta kurini parasiau jau pries keturis metus atrodo, neprisimenu kad buciau rashes apie nacius arba shahmatu lentas, ir negalvojau kad mano herojus ishprotejas:)o cia kur kits atsiliepimas buvo zhmogaus, tai tikrai tada nebuvau nei gyvenimo nei mirties nepatyres, skambutis pats primas mano bandymas, labiausiai vyke krie yra shitame saite, tai Heraldijaus Paslaptis ir Ondatru Ilanka, jai norite pskaitykit:)aciu uzh demesi E.J.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-05-20 13:10
trinkit acc
Kazkur girdeta istorija... Yra tokia gan sena knyga "Noveles apie sporta" ir joje apsakymas, deja neatsimenu nei pavadinimo, nei autoriaus, tik minti - apie zmogu, naciu uzdaryta pilkame (ne spalvos prasme) su langu i siena, kambaryje ir kaip jis vos neisprotejo... Jei idomu kas toliau seke, tai va: tas zmogus sugebejo pavogt is sargybinio knygute apie sachmatus, pasidare is duonos figuras, is antklodes "lenta" is zaide pries save pati...aisq jis galiausiai vistiek isprotejo, ko pasekoje ji pagulde i psichiatrijos ligonine,kur geri daktarai padejo jam, jau pasveikusiam, isvengt naciu tolesnio tardymo...
Tai ka as norejau paklaust autoriaus: ar tik neskaitei tu tos kygeles a?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-05-16 16:51
pravalus fainus
niu negrazu, bet juokas paeme..:) akivaizdu, kad aprasytasis zmogus mirties ...arba gyvenimo nepatyres...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą