Gyveno kartą žvejas...

Upe plaukė lavonai tų, kurie kovojo. Nepermaldaujama srovė plukdė juos į rytojų, kuris niekada nebeišauš. Buvo kažkaip keistai tylu. Vandens tėkmė nešniokštė, paukščiai lyg apmirę tupėjo medžiuose ir krūmuose. Valstiečiai žemės rėželiuose šalia upės rymojo ant savo padargų, įsmeigę klausiamus žvilgsnius į keistuosius keliautojus. Tik vienišas žvejas, sveikai įraudusia nosimi ir niekad negęstančia cigarete lūpų kampe, sėdėdamas ant nuogo pakrantės akmens lyg niekur nieko spjaudė ant pakaruoklio slieko. Jis kiekvieną dieną sėdi šioje pat vietoje ir stebi upe plaukiančius lavonus, retkarčiais užmesdamas meškerę į pajuodusius nuo kančios vandenis. Jis pavydėjo jiems. Žinojo kur šie plaukia. Jei kas nors būtų paklausęs, jis, įsmeigęs savo mąslų žvilgsnį į tolumą, atsakytų, kad jie rado tai, ko ieškojo, už ką kovojo - taiką ir ramybę. Jiems nebereikia klaidžioti nežinomybės tamsoje. Mirtis dabar jiems rodo kelią ir lavonai plaukia visiškai atsidavę jos valiai. Jie dabar laimingi - pasakytų vienišas žvejas, permesdamas smilkstančią cigaretę iš vieno lūpų kampo į kitą.
- nes jie mirtyje rado tai, ko neįmanoma aptikti mūsų puolusioje žemėje. Mirtyje visi lygūs: generolai ir kareiviai, karaliai ir valstiečiai. O užmesdamas meškerę dar pridurtų: - jie laimingesni už mus, nes nebeturi iliuzijos kovoti dėl išgalvotų ar iš viršaus primestų idealų. Kova turi būti vidinė: be durklų, be tankų ir be kraujo praliejimo. Kai žmogus išsigąsta savo priešo, tūnančio sielos giliausiuose užkaboriuose, tada jis, nusižemindamas jam pradeda žudyti kitus. Žmogui, įveikusiam save, nebereikia griebtis smurto. Jis tampa stipresnis už geriausiai ginkluotą armiją.
Senis žvejas pagiežingai nusipjautų į tekantį po jo kojomis vandenį, pažvelgtų į tolį - kur kažkur toli už rūko sienų vyksta karai, ir daugiau nebepratartų nei žodžio. Tik su tyliu gailesčiu žvelgtų į žemyn upe plaukiančius lavonus tų, kuriuos nugalėjo jų pačių silpnumas. Lavonus tų, kuriuos įveikė juose slypintis priešas…