Rašyk
Eilės (76101)
Fantastika (2223)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2581)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Jis akimirką padelsė ir persikraustė į Džo vietą už vairo. Visureigį buvo vairavęs keletą kartų. Negera nuojauta kuždėjo, kad artėja dar viena proga. Nemaloniai maudė paširdžius, suko vidurius. Panašiai jausdavosi vaikystėje, kai iškrėtęs šunybę laukdavo, kuo jam tai atsirūgs. Kartą įklimpo į rimtą bėdą, kai tėvui išvykus į Slėnį, nutykojo ir nepastebėtas išsinešė iš namų medžioklinį šautuvą. Turėjo dvi dienas laiko savarankiškai pašaudyti iki jam sugrįžtant. Bet kur kas labiau kaitinio kraują tai, kad peržengė draudžiamą ribą. Šautuvas buvo kitoks nei visada. Kelias į dykumą, kurioje tykodavo grifų, irgi buvo kitoks. Pajuto, kaip pasikeitė viskas, kas iki tol buvo taip kasdieniška ir įprasta. Ir tik todėl, kad pažeidė taisykles. Dusdamas iš susijaudinimo skuodė skardžio, juosiančio Slėnį, šešėlyje, nedrįsdamas atsigręžti ir kiekvieną akimirką laukdamas motinos šūktelėjimo. Dar žingsnis, dar dešimt metrų, štai uola, už kurios pasukus jo niekas nebepamatys. Paširdžius kuteno džiaugsmo, baimės ir nuostabos, kad taip lengvai pavyko išnešti iš namų šautuvą, mišinys. Gerklė džiūvo, dar keletas metrų. Jau matė išganingą šešėlį anapus uolos, kur bus saugus nuo atsitiktinių žvilgsnių ir galės atgauti kvapą. Bet kairė koja užkabino nelygumą žemėje ir Charonas ištiesęs rankas griuvo. Akimirką sklendė pažemiui. Akimirka buvo tokia ilga, kad sugebėjo suvokti, jog skrenda nesiekdamas kojomis žemės, kad nusileis ant ragų ir pamatė akmenį, kuris jo laukia nusileidimo vietoje. Išsigąsti nespėjo, instinktyviai ištiesė rankas, pamiršęs, kad vis dar laiko jose šautuvą. Šlykštus triokštelėjimas, kūlis per galvą ir kietas nusileidimas ant nugaros. Charonui užėmė kvapą nuo smūgio, akyse pabalo. Kelis kartu žioptelėjo, bet plaučiai nieku gyvu nenorėjo klausyti. Išsirietė desperatiškai bandydamas įkvėpti ir po kelių akimirkų sausas dykumos oras kriokdamas įsiveržė į gerklę. Mintis, kad atmušė inkstus arba plaučius, buvo vienintelis jo rūpestis, kai pradėjo lygiau kvėpuoti. Tik po kurio laiko pajuto kitas kūno dalis. Rankos. Pakėlė rankas ir ilgai žiūrėjo į krumplius, pavirtusius rudai raudona nudrėkstos odos, smėlio ir kraujo mišraine. Ir tik tada atėjo deginantis, ėdantis skausmas. Sudejavęs patraukė rankas prie burnos, bet nuo seilių perštėti pradėjo dar smarkiau. Namo. Greičiau namo. Sunkiai atsistojo, apsisuko ir pamatė tai, kas liko iš šautuvo. Klynu ir dešine koja pasklido šiluma. Kūkčiodamas pakėlė abi šautuvo dalis ir nebekreipdamas dėmesio į nutrintus krumplius patraukė atgal.

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai apsišlapino iš baimės. Po dviejų dienų sėdėjo savo kambaryje ir jausdamas kaip suka vidurius laukė, kol tėvas pasiūlys pamedžioti. Jis visada eidavo medžioti grįžęs iš Slėnio ir Charonas nekantriai laukdavo tos akimirkos. Bet ne tą kartą. Tą dieną jam norėjosi, kad laikas sustotų.

Lygiai taip pat jautėsi sėdėdamas už visureigio vairo ir laukdamas Džo. Žinojo, kad jis nebeišeis pro duris. Kad pasirodys kas nors kitas. Tai reikš, kad Džo nebėra. Bijojo, kad pamatęs išeinantį kurį nors reiderį apsimyš iš baimės lygiai taip pat, kaip pamatęs sulaužytą tėvo šautuvą. Ir kuo ilgiau durys neatsidarė, kuo labiau augo įtampa, tuo aiškiau suprato, kad jam reikia iš čia bėgti. Bet negalėjo pakrutėti. Sėdėjo kaip suparalyžiuotas ir žiūrėjo į duris. Praėjo dvi, o gal trys valandos. Visiška tyla. Vogčiomis stebėjo artimiausias palapines, bet nė menkiausio krustelėjimo. Kai saulė persirito į vakarus ir visureigis pasislėpė pastato šešėlyje, Charonas apsisprendė. Pastėrusiais pirštais palietė starterio jungiklį ir pastato durys atsidarė. Pajuto, kaip per dešinę šlaunį perbėgo šiluma. Leo neskubėdamas artinosi prie visureigio.

Charonas nustėręs žiūrėjo į jį, pamiršęs, kad laiko ant jungiklio pirštus. Kartą vaikystėje, besibastydamas po dykumą matė, kaip barškuolė sumedžiojo žiurkėną. Dabar puikiai suprato, ką jaučia auka. Kažkur galvoja blaškėsi mintis, kad reikia bėgti, bet apėmė stingdanti apatija ir neišvengiamybės laukimas. Ranka taip ir nenuspaudė jungiklio.

Leo atidarė keleivio duris ir atsisėdo šalia, pasidėjęs ant kelių palerį. Atsisukęs nusišypsojo:
- Žmogau, bet gi tu ir prastai atrodai. Ar saulės smūgį gavai, kad sėdi su rankšluosčiu ant galvos?
Charonas atsargiai papurtė galvą ir gūžtelėjo pečiais. Šmėkštelėjo mintyse, kad Leo pamatys jo kelnes, ir supras, kad jis mirtinai persigandęs. „Vaikinas primyžo į kelnes, ei, vyrai ateikit pasižiūrėti“. Kitą akimirką atsirado pyktis. Lėtai, kažkur nuo viršugalvio, karšta banga nusileido žemyn ir užliejo pilvą. Sukando dantis ir laukė.
- Tu nešnekus vaikinas, ar ne? – paklausė barzdočius, - Na ir gerai. Aš pats plepėti nemėgstu. Užvesk visureigį ir važiuok va link tų durų, - parodė pirštu plačius vartus kito pastato šone, - tik atsargiai, Aizekai, palauk, kol atsidarys iki galo.

Aizekai?
Aizekai?
Kodėl jis apvadino mane Aizeku?
Mano vardas Charonas. Buvo beprasižiojąs atsakyti, bet suprato. Džo reideriams pasakė, kad jis Aizekas. Vadinasi, būti Chraonu pavojinga.
- Kur Džo?
- Viskas gerai, Džo kalbasi Ardinaldu ir siunčia tau linkėjimų. Junk variklį, važiuojam, - draugiškai atsakė Leo.
- Be Džo niekur nevažiuosiu, - lyg iš tolo išgirdo savo balsą Charonas.
Jis atsilošė ir patraukė ranką nuo jungiklio. Sargybinis nustebęs pasižiūrėjo:
- Kokios problemos, bičiuli…, - nespėjus pabaigti sakinio Charonas nusitraukė nuo galvos rankšluostį. Leo apatinė lūpa atvipo, jis išsprogino akis į ragus, - .. viešpatie, kas čia per šūdas…. tu….

Baimė ir augantis pyktis padarė savo. Daug negalvodamas atsivedėjo. Leo akimirką užgaišo apžiūrinėdamas Charono galvos puošmeną ir sureagavo per vėlai. Alkūnė triuškinamai susijungė su jo nosimi. Kraujas pasruvo žemyn ant lūpų ir barzdos, jo galva dusliai atsitrenkė į šoninį stiklą. Surikti nespėjo, Charonas dar keletą kartų smogė alkūne net nežiūrėdamas kur taiko. Trakštelėjo kremzlė, kažkas sučežėjo, kai alkūnė pataikė į burną. Daug negalvodamas čiupo abiem rankom už barzdos ir staigiai trūktelėjo žemyn. Leo kakta skambiai taukštelėjo į priekinę panelę ir atšoko atgal. Kelias akimirkas Charonas netikėdamas savo akimis žiūrėjo į susmukusį kūną ir kruvina mase pavirtusį veidą. Pajuto kaip virpa keliai. Aš jo neužmušiau, kažkur šmėkštelėjo mintis. Aš nenorėjau jo užmušti, aš gyniausi. Aš nemoku žudyti.

Pasilenkė, atidarė dureles ir stenėdamas išstūmė Leo lauk. Kūnas šlumštelėjo ant žemės. Užtrenkė duris ir skubėdamas grįžo į vairuotojo vietą. Viskas, bėk. Visureigis pratisai suzvimbė ir šoktelėjo į priekį. Pernelyg greitai. Charonas paklaikęs pamatė, kaip artėja pastato siena ir, šniokšdamas per sukastus dantis iki galo pasuko vairą į kairę. Inercija nubloškė jį ant keleivio sėdynės ir spėjo pamatyti, kaip pastato kampas uždengė visą visureigio stiklą. Užsimerkė, smūgis, triokštelėjimas, visureigis šoktelėjo į viršų ir sunkiai nusileido priekiniais ratais ant žemės. Charono koja liko mėšlungiškai įspaudusi greičio svirtį ir mašina, dūgzdama lyg pikta didelė kamanė, metėsi į priekį tiesiai link kito pastato sienos. Charonas šiaip ne taip grįžo į savo vietą ir keikdamasis iš visų jėgų užgulė stabdžius. Visureigis čiūžtelėjo per smėlį ir švelniai stuktelėjo priekiu į sieną. Charonas atidarė duris ir pasižiūrėjo atgal.

Visas viduriniojo pastato dešinysis kampas buvo išgriautas. Visureigis perskrodė plonas lentas, ištaškė jas aplinkui ir dabar toje vietoje žiojėjo didžiulė skylė. Charonas apmirė. Kai skylėje pasirodė pirmas žmogus, dar kelias akimirkas kvailai spoksojo į savo nemokšiško vairavimo rezultatus, bet riksmas jį pažadino:
- Stok! - suriko reideris. Charonas trenkė dureles, apkvaitęs pavarė visureigį atgal, kad galėtų apsisukti. Žmogus sparčiai artėjo. Pro duris iššoko dar keletas vyrų. Per variklio dūzgesį Charonas negirdėjo riksmų, bet iš gestikuliacijų suprato, kad jo šou susilaukė žiūrovų reakcijos. Iš palapinių išniro dar tuzinas. Vėliau Charonas nelabai prisiminė ką tuo metu galvojo. Smegenys atsijungė, liko vien tik instinktai. Rėkdamas įspaudė pavarą iki dugno ir visureigis žviegdamas šoko į priekį lyg pabaidytas dykumų kiškis. Matė, kaip į šonus šastelėjo žmonės. Mašina pakeliui nunešė keletą palapinių, Charonas nesumojo, ar kas nors tuo metu buvo viduje. Visko gali būti, nes visureigis keletą kartų keistai šoktelėjo lyg važiuotų per rastus. Nestabdydamas rėžėsi į įtemptą tvoros vielą ir nutraukęs porą betono stulpų kurį laiką vilko juos paskui tol, kol sutrupėjo daužydamiesi į žemę. Prieš akis atsivėrė dykuma, širdis daužėsi lyg pašėlusi. Ir staiga išgirdo balsą nuo keleivio sėdynės. Vos nepašoko iš vietos, kai kažkoks vyras greitakalbe išbėrė:
- Dmitrijau, Najama, Ulisai, kelkit huverius. Visureigis Alfa 3 klasės, sunkvežimiais nepavysim. Kartoju, visureigio sunkvežimiais nepavysim. Baigiau!
- Ardi, tas šiknius uždaužė Leo, man reikia vaist...
- Užsičiaupk, Dmitrijau! Jei tuoj pat nepakelsi huverio, tave uždaužysiu aš. Baigiau.
- Supratau, Ardi, baigta....
- Dėmesio visiems, visureigio sunkvežimiais nepersekioti, kartoju, visureigio sunkvežimiais nepersekioti. Grupė vienas į Dmitirijaus huverį, grupė du į Najamos, grupė trys pas Ulisą. Į visureigį nešaudyti, kartoju, į visureigį nešaudyti. Kas paleis bent vieną šūvį, pakabinsiu už kiaušinių. Pabandykit susisiekti su tuo psichu, ar supratot?! Baigiau!
- Vade, bet...
- Najama, tau ką, ausys į šikną nusmuko?!
- Supratau, Ardi, su visureigiu susisiekti ir įkalbeti psichą sustoti, baigiau…- pasigirdo nervingas juokas.
- Labai juokinga, Najama. Kai pavysit, praneškit, gausit instrukcijas. Baigiau
- Supratau, baigiau.
- Vade, kas čia vyksta? – pasigirdo aukštas balsas, - kas tas psichas? Baigiau.
- Užsičiaupkit ir vykytės. Man reikia su juo pasikalbėti, baigiau.
- Pasikalbėti?...
- Kas neaišku, Ulisai? Baigiau.
- Viskas aišku, vade, baigiau...
Per traškesius Charonas išgirdo atsakymus, patvirtinančius, kad įsakymą suprato ir kiti. Ant sėdynės gulėjo nedidelė ovali dėžutė. Greičiausiai iškrito iš Leo kišenės, kai išstūmė jį lauk. Charonas paėmė raciją ir padėjo ant prietaisų skydelio. Visureigis kaukdamas lėkė per dykumą nosies tiesumu. Po kelių minučių Charonas galinio vaizdo ekrane pamatė tris taškus vakarėjančios dykumos danguje, sparčiai didėjančius ir artėjančius.
2008-03-31 22:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-04 21:10
Žalioji Žaloji
Tai ką, rupūs miltai, laukiu tęsinio...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-04 15:50
Flax
Bet tu, Aurimaz, pasirodo, esi ryžtingai nusiteikęs paskaityti ne tik komentarus. Esu nevertas tokios didelės garbės :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-04 09:20
Aurimaz
Flax, jeigu jau užseniečiai tave puola, reiks eit skaityti ir tęsinio :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-02 17:16
Valkas
Jooo, jei taip ir toliau rašykas taps nauju tarptautiniu pažinčių portalu pradedantiesiems rašytojams... Gal ir gerai. O gal ir ne.
Bet kūrinys vistiek geras, nors ko dar galima tikėtis iš flaxiaus =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-02 09:06
Left Eye
ahahhaa "best comment" ever :)

Flax, tu ką tik išplaukei į platesnius (tarptautinio mąsto)  vandenis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą