Žmogžudystė prie krantinės

Sveiki, tai pats pirmasis mano darbas, nuo jo pradėjau rašyti. Iš pradžių galvojau rašyti detektyvą, bet turbūt tai nebus panašu į jį:) Parašiau ne per vieną kartą, pildžiau po truputį, ir, kaip ir visi kiti darbeliai, šis nėra užbaigtas.


          Tą tamsų rugsėjo vakarą, kai už lango buvo tamsu, gatvėse vaikščiojo tik keli vieniši paklydėliai, o debesys atrodė kaip purvini molo akmenys, Didžiąja gatve lėtai sliūkino Votersas. Žmonės jo vengė. Sklido kalbos, kad jis užsiimdavo nešvariais darbais. Bet juk žinote tuos žmones - jie mėgsta apkalbinėti kitus.
          Jo pilkas paltas buvo dėmėtas ir purvinas - toks pat kaip ir siela; patyręs daug istorijų, matęs daug skausmo ir šiek tiek džiaugsmo.
Jo pigi juoda skrybėlė siaurais kraštais iš jau užsidariusios Kolino sendaikčių parduotuvės, tamsiai mėlyna liemenė, dryžuoti marškiniai, kostiuminės kelnės ir juodi lakuoti batai jam keistai tiko, nors bet kuris kitas vyras taip apsirengęs atrodytų juokingai. Raukšlėtą veidą vagojo randas, einantis per kairįjį skruostą. Vyras buvo aukštas, bet truputį susikūprinęs.
        Pūtė nestiprus, bet šaltas vėjas; Votersas atkreipdavo dėmesį į jį tik kai pamatydavo nešamus popierėlius. Gatvėse jų buvo daugybė, bet niekam tai nerūpėjo. Galvoje sukosi daugybė minčių. Minčių apie šį prakeiktą miestą-uostą, kuriame tai atsitiko. Jis sustojo ir pažvelgė į krantinę skalaujantį vandenį. ''Velniop'' - pagalvojo Votersas ir pasuko šlykščiausios mieste tavernos link.
        Vos pravėrusį „ Linksmojo Hario „ duris, kurias kažkas išgražino peiliu, jį pasitiko stipraus alaus, pigaus tabako ir saldžių kekšių kvepalų mišinys, kuris nemaloniai kuteno šnerves. Triukšmaujantys  girtuokliai tolimajame kampe, nusprendę, kad šeimininkas nesupyks,  išsvirduliavo laukan sulaužę kėdę, išpylę alų ir nesusimokėję už maistą. Be dar kelių keliautojų, pusamžės moters ir vyro, kuriam šeimininkas pasakojo kažkokią istoriją, daugiau nieko nebuvo. Votersui tai pasirodė keista, nes paprastai ten būna daug žmonių. Daug triukšmaujančių, dainuojančių ir įkaušusių žmonių. Priėjęs prie šeimininko užsisakė kepsnį ir džino butelį. Votersas mėgo džiną.
        Valgydamas jis pastebėjo, kad šioje smuklėje, nors ir purvinoje ir ankštokoje, buvo jauku. Tikriausiai dėl didelio židinio ir kailiais iškabinėtų medinių sienų, pagalvojo. Anksčiau nebuvo į tai atkreipęs dėmesio. Pavalgęs Votersas galvojo, ką veiks toliau tą vakarą, kai prie jo priėjo kažkokia keistos išvaizdos moteriškė ir paklausė:
      - Ar jūs tas vyras, kuris... - nedrąsiai ištarė ji, - kurį kaltina dėl benamės žmogžudystės prie krantinės?
      Maždaug prieš savaitę, šiame Dievo užmirštame kampelyje, kur geriausiai jautėsi sukčiai, plėšikai ir aferistai, miesto gyventojus pašiurpino kraupi naujiena: „ Kvinsbruko krantinėje rasta žiauriai nužudyta benamė moteris „. Laikraščiai, visuomenė ir valdžia pasmerkė žudiką ir bergždžiai jo ieškojo, bet, žinoma, nerado. Prietaringi žmonės meldėsi ir šnekėjo, kad tai velnio darbas, dievobaimingi - kad Dievo, atseit nubaudė seną girtuoklę. Iš tikrųjų, tai buvo nei velnio, nei Dievo darbas, bet abu turėjo įtakos šiai kraupiai mirčiai. Nors laikraščiai ir nerašė aplinkybių, kaip auka buvo nužudyta, tikslios datos ir panašiai, bet Kvinsbruke net ir sienos turi akis ir ausis. Žmonės baisėjosi, kas galėjo vargšei moteriškei (nors ji buvo girtuoklė, vagiliavo ir priekabiavo prie žmonių) padaryti 11 pjautinių žaizdų, sulaižyti koją ir nutraukti tris kairės rankos pirštus. Miestelio šerifas, Terensas Meisonas, kalbėdamas su vietinio laikraščio žurnalistais, sakė, kad žudikas yra nesveikos psichikos, nes normalus žmogus taip nepadarytų. Žmonės nesąmoningai norėjo surasti kaltininką ir jį nubausti. Vienas iš įtariamųjų, Votersas, buvo suimtas ir apklaustas tos dienos vėlų vakarą, tačiau policija iš jo nieko nesužinojo ir paleido. Jis buvo įtariamas todėl, kad garsėjo kaip labai žiaurus žmogus, be to, tą vakarą jo švarke buvo rastas peilis. Medžioklinis. Kažkas tvirtino matęs, kaip jis subadė šunį vien dėl to, kad šis jį aplojo. Tačiau iš tikrųjų Votersas taip pasielgti negalėjo, nes jis nebuvo žudikas, be to, jis auką pažinojo dar iš senų laikų; kažkada vaikystėje ji jam padėdavo.
    - Ne! Nešdinkis! - suriko jis. Jis giliai įkvėpė oro, nes klausimai erzindavo, bet susitvardė ir ramiai atsakė. - Aš to nedariau.
        Kai moteriškė nuėjo, jis įsipylė pilną stikliuką džino ir išgėrė. Praėjo valanda, tavernoje liko tik vienišas keliautojas, kiti žmonės jau buvo išėję savais reikalais.
      Jis grįžo mintimis į praeitį. Kiekviena žmogaus replika, kiekviena pašaipi pastaba išlikdavo Voterso atmintyje, kaip kad kiekviena raukšlė išlieka seno žmogaus veide. Jis atsiminė, kai vaikystėje jį sumušė girti paaugliai vien dėl to, kad jis prieplaukoje mėtė akmenukus į vandenį. Maiklas, vyriausias iš jų, užbaigdamas spyrė jam į veidą ir pasakė:
      - Tu esi šiukšlė. - ir žvengdamas su draugais pabėgo.
Naktimis jis bastydavosi pavojingiausiose Kvinsbruko gatvėse. Taigi smurto, melo, alkoholizmo ir moterų už pinigus jis buvo prisižiūrėjęs į valias. Dieną, kai jo bendraamžiai būdavo mokykloje, jisai tykodavo prie žvejų valčių, kad galėtų pavogti sau pietus, o jam pasisekdavo labai retai. Tuo metu, kai jo bendraamžiai laimingi skaitydavo arba būdavo su tėvais savo šiltuose namuose, jis rinkdavo butelius. Tada jam tebuvo keturiolika metų. Taip, Voterso vaikystė ir paauglystė nebuvo lengva.
      Žmogus, kuris ištraukė jį iš to pražūtingo liūno, Džekas, buvo paprastas laivų krovikas. Jis sunkiai dirbdavo, kad galėtų išlaikyti savo šeimą: žmoną ir du mažus vaikus. Vieną pavasario dieną, iškraudamas atkeliavusią dėžių siuntą, pamatė Votersą, kuris bandė nugvelbti kažkieno priešpiečius iš valties, sušuko:
    - Ei, tu! Ką ten darai?
    Votersas, nieko neturėjęs burnoj dvi dienas, jau norėjo sprukti, bet apsigalvojęs jam atšovė:
    - Ieškau maisto.
    - Ateik čia, - pasakė Džekas. - Nors ir neturiu daug, bet pasidalinsiu su tavimi.
      Darbininkas atlaužė vaikui pusę turėtos duonos, davė agurką, ir gabalėlį sūrio. Jie pradėjo šnekėtis, ir Votersas papasakojo apie save. Džekas paprašė pagalbos ir berniukas atsidėkodamas padėjo jam iškrauti dėžes. Taip jie susidraugavo. Vakare Džekas jį nusivedė į savo namus, kur vaikas pirmą kartą per dvi savaites pernakvojo po stogu. Taigi Votersas padėdavo Džekui dirbti, o šis savo ruožtu jį globodavo. Taip prabėgo treji metai.
      Dabar, Votersas bebaigdamas savo džino butelį tuščiame „ Linksmajame Haryje“, nunarinęs galvą ir galvodamas apie tą nelaimingą atsitikimą uoste, kai dėl kvailo „Marijos“, nedidelio krovininio laivelio, kapitono kaltės buvo prispaustas Džekas, jis svarstė, kodėl taip atsitinka. Kodėl vienintelis žmogus, su juo elgęsis kaip su žmogumi, o ne kaip su pasibjaurėtinu, apskretusiu ir paniekos vertu vaikigaliu, kuris jį suprasdavo, kuris juo rūpinosi kaip savo vaiku, turėjo taip beprasmiškai numirti. Tą dieną, kai buvo laidojamas Džekas, jis pasikeitė. Pasikeitė ir iš išorės, ir iš vidaus. Votersas, šiaip jau visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkinių nuomones, pradėjo rūpintis savo išvaizda: plaukus kirposi kartą į du mėnesius, prižiūrėjo barzdą, dažniau prausėsi, pirko padorius drabužius. Vardan Džeko. Bet tai nebuvo svarbiausia. Svarbiausia buvo tai, kad jis pradėjo galvoti apie kitus. Jis dirbo Džeko darbą ir padėjo jo šeimai. Iki tos dienos. Iki dienos, kai atsitiktinumas vėl apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Bet apie tai vėliau.
      Grįžkime į Kvinsbruką. Tą vakarą, kai buvo nužudyta Ortenzija (benamė), reikia pasakyti, dėjosi keisti dalykai. Nežinia, ar iš kvailumo, ar iš nuobodulio Lorensas (vietinės gaujos vadas) nusprendė pasilinksminti. Kitų žmonių gyvybių sąskaita. Apie dešimtą valandą, išėję iš baro, prieš tai išgėrę daug bokalų alaus, pasuko krantinės link. Tuo metu Ortenzija jau bandė užmigti apsiklojusi senais laikraščiais ir popiergaliais, kai prie jos prisikabino Lorensas su draugais. Bet senutė nebuvo bailė ir jiems rėžė:
    - Jūs, maži šūdeliai, dinkite iš čia ir netrukdykite miegoti!
Tai sukėlė griausmingą juoką, kurį palydėjo spyris į pilvą. Lorensas  nusikeikė:
    - Tu, apsimyžusi ir apsiseilėjusi sene, nyk iš čia kol nesupykome. Tu esi Kvinsbruko padugnė. - ir nusispjovė.
  Senė susirietusi išstenėjo:
    - Penkiese drąsūs, niekingi šūdvabaliai. Tokius viščiukus kaip mat iškruščiau. To vaikiščiams pilnai užteko. Vienas iš jų išsitraukė peilį ir smeigė į pilvą. Senė garsiai sušuko, bet aplinkui nieko nebuvo, taigi paaugliai darbavosi toliau: supjaustė vargšę kaip sūrį, lyg dar to nebūtų gana, stipriai spyrė į koją ir sulaužė kaulą ir pabaigoje išlaužė tris pirštus.. Votersas, vaikštinėjęs už poros kvartalų, pirmas ją pamatė ir anonimiškai pranešė šerifui. Vaizdas, kurį pamatė Votersas, buvo žiaurus. Beje, pas Votersą rastas medžioklinis peilis buvo Lorenso, ir nežinia, kam jis paėmė tą peilį. Jį sukrėtė ši beprasmė mirtis, tą akimirką jis jautėsi labai blogai. Vargšė Ortenzija. Deja, tų niekšų taip ir nesugavo.

Laikui bėgant žmonės užmiršta viską. Nesvarbu, ar atsitiktų kas nors siaubinga, tragiška, vistiek laivai plaukiotų kaip plaukioję, darbininkai dirbtų kaip dirbdavę, mėsininkai pjautų gyvulius kaip pjovę, o turgaus bobos prekiautų savo susmirdusiomis daržovėmis kaip prekiavusios. Netgi toks įvykis, kaip miesto šventė, paprastų žmonių galvose minčių pavidalu praplauktų kaip proga prisigerti, nedirbti ar kažkas panašaus. Buvo ketvirta valanda popiet, penktadienis, gegužė. Pro langą Votersas žiūrėjo į kažkokią moteriškę, kuri šlubčiodama kažkur ėjo, ir nežinia, kas ją labiau slėgė: du maišai su pirkiniais ar metų našta.
      Votersas jau visa savaitė kaip niekur nėjo iš savo kambario, nes buvo labai pavargęs. Pavargęs ne fiziškai, bet morališkai. Jam buvo bloga nuo kvailų, stačiokiškų miestelio žmonių, kurių pagrindiniai rūpesčiai buvo tokie nereikšmingi ir apgailėtini. Jis jautėsi, lyg būtų suvaržytas, supančiotas nematomų virvių ar kažko dar tvirtesnio. Votersas kentėjo, nes nesijautė esąs laisvas. Nieko nėra baisiau, nei būti nelaisvam. Jis ilgai galvojo ir svarstė, kodėl šis pasaulis toks apgailėtinas. Visa jo esybė degė nežinomybės ugnimi, abejonėmis, karčiu liūdesiu. Kokia jo prasmė, po velnių? Gimti, o vėliau mirti? Pusę, o gal ir daugiau, gyvenimo dirbti, taupyti pinigus, juos išleisti? Bendrauti su žmonėmis, mylėti? Šiuo metu, sėdėdamas savo purviname ir ankštame kambarėlyje, kurio vidury stovėjo vienintelis padorus baldas - tai senas, ąžuolinis stalas, jis sėdėjo ant grindų apatiškas viskam. Votersas bjaurėjosi primityviais, vulgariais ir savanaudiškais žmonėmis. Išskyrus Džeką, jis nepažinojo nei vieno žmogaus, kuriam nebūtų svarbu vien tik asmeninė nauda, gerovė. Visi, su kuriais teko susidurti, buvo veidmainiai, atrodė, kad kiekvieną dieną galėtų nusiimti savo šlykščias kaukes, o kitą dieną susirasti dar šlykštesnes.
              Paradoksalu, bet artimiausius mėnėsius, o gal ir metus, Votersas praleis su žmonėmis, ir ne pačiais dorybingiausiais. Atsikėlęs ankstų šeštadienio rytą, ir pasakęs nelabai gražų žodį  Kvinsbrukui, išsinešdino...
       
      Škuna, vakarų kryptimi skrodžianti tamsiuosius vandenis, buvo nedidelė, tačiau galėjo lengvai manevruoti. Šalimais laivelio, lyg būtų kelionės palydovas, nerūpestingai sklandė ūkas. Įgula buvo tikrai spalvinga: senis, save vadinęs tos škunos, kurią kiti pašaipiai vadino gelda, kapitonu ir savininku, buvo apšepusių pražilusių plaukų, rudų, kaip burnoje gyvenanti pypkė dantų ir gyvybingų kaip mergiotės akių. Linksmas seniokas, ilgomis dienomis jūroje mėgdavo pajuokauti. O vadino jį visi jūru vilku, kaip ir priklauso. Dar ten plaukė du jo sūnūs, vienas už kitą kvailesni, bet stiprūs kaip jaučiai, tad pravertė dirbant. Likę penki buvo paprasti samdomi darbininkai, su kuriais Votersas beveik nebendraudavo. Taigi iš viso plaukė devyniese.
        Kajutė buvo gan erdvi, vietos joje užteko keturiems žmonėms, įvairių įrankių bei rakandų krūvai ir kelioms statinaitėms vyno. Vynas šaunus pagalbininkas: kai liūdna - paguodžia, kai linksma - pasijuokia kartu, kai nori užsimiršti - padeda užmiršti, sakydavo jūrų vilkas. Ir kiti jam visada pritardavo. O Votersas, kadangi niekas jo nekalbino ir netrukdydavo, mėgavosi vienatve.
        Argi nekeista, kiek daug laiko žmonės praleidžia galvodami apie praeitį. Vieni prisimena geras akimirkas, kiti - liūdnas. Voterso mintys dažniausiai būdavo kaip ir dangus virš jo galvos: pilkos, apniukusios ir debesuotos. O debesys, kaip ir mintys, buvo sunkios ir judėdavo lėtai. Kartais vėjas juos prablaškydavo, o viena ar kita užklydusi idėja apšviesdavo Voterso galvą. Jam reikėjo rastį būdą palengvinti naštą, nuraminti sielą ir pailsintį pavargusį, ne pagal metus susenusį kūną.
Vieną dieną, kai laivelis skrodė nurimusius vandenis, Votersas stovėjo denyje atsirėmęs į bortą ir galvojo, ar nėra taip, kad žmogus linkęs kaltinti bet ką, išskyrus save. Kai jam sekasi, jis mano esąs savo laimės kalvis, pats viską pelnytai uždirbęs ir gavęs. Tačiau kai nesiseka ir viskas klostosi ne taip kaip nori, tada jau kaltas likimas. Argi tai teisinga? Paskendęs mintyse Votersas nepastebėjo į jį atskrendančios žuvies, kurią Maiklas - linksmas darbininkas - paleido dėl smagumo. Voterso reakcija pasiekė tikslą - visi buvę netoliese griaudėjo juoku, vienas bedantis žvengė net susirietęs.
- Ei, svajokli, užteks trinti bambą, verčiau padėtum mums dirbti, nes šiandien žuvys skraido geriau nei paukščiai. - nusiperdęs pareiškė Maiklas.
- Cha cha cha, kaip juokinga. - stengdamasis atsakyti atžagariai, bet vogčiomis nusišypsojęs. - tikriausiai jūsų dangiškas intelektas jumis didžiuojasi.
Taip, įgula jau seniau pastebėjo, kad Votersas žodžių kišenėje neieško.