Manęs jau nebestebina...

Manęs jau nebestebina griaustinis žiemą
Nei sausy žydinčios žibutės šlaito pakrašty,
Nei tai, kad per Kalėdas nėra sniego
O pirmas iškrenta rugsėjo vidury.
Manęs jau nebestebina, kad paukščiai
Neišskrenda žiemoti į šiltus kraštus...

Kad vienkiemiuos senukai dairos baukščiai,
Bijodami, kad kas užeis į jų namus.
Manęs jau nebestebina, kad mamos
Užuot auginusios savus vaikus,
Mieliau pasirenka alaus bokalą
Pamiršta kelią į vaikų namus.
Manęs jau nebestebina, kad brolis brolį
Dėl žemės saujos tampo po teismus
Kad ilgai dirbę, savęs negailėję žmonės
Senatvėj valgo vien tik kruopas ir manus.
Nebeįdomios tapo visos žinios,
Nebeišgirsi nieko ten naujai.
Vien, kad kažkas užsimušė, kažką nužudė
Kažkur namai pavirto pelenais.
  Jau nebeliko kuo stebėtis
Jau nebeturim kuo nustebinti kitus.
Belieka tik gyventi ir godėtis,
Kad taip yra ne vien tik tai pas mus