Tik tu neliūdėk

Jūros dugne gulėjo akmenėliai. Dideli, maži ir mažučiukai. Visi šlapi šlapi. Tarp tų akmenėlių įsispraudusi gulėjo liūdna geldelė. Kartais ji liūdnai atsidusdavo.
Ach.
Tolėliau tarp kitų akmenėlių gulėjo kitos geldelės. Jos taip pat atsidusdavo.
Ach. Ach. Ach.
Po kiekvieno atodūsio į jūros paviršių iškildavo mažas burbuliukas.
Ach.
Paviršiuje burbuliukas susitikdavo kitus burbuliukus. Jie visi kartu risdavosi į krantą.
Ach.
Krante išsiliedavo liūdna banga.
Pajūry stovėjo mergaitė. Bangos atsirisdavo ir aptaškydavo jai kojas.
Ach. Ach. Ach.
Kokia liūdna jūra.
Pagalvojo Mergaitė. Ir atsiduso.
Ach.
Tada atsirito labai didelė banga. Ji aptaškė Mergaitės kojas, sijonėlį ir veidą.
Tik tu neliūdėk.
Pasakė Mergaitei banga.