42

Dabar prisimenu, kaip ėjau prie Jos durų su nupiepusia tulpe kairėje, dešine tvarkydamasis plaukus, krintančius ant akių. Jau jaučiau, kaip stipriau pradeda  širdis plakt, kažkur papilvėj tarsi mažas būgnelis muša tris ketvirtines. Liko paskutiniai dešimt ar vienuolika laiptelių. Keli gilūs įkvėpimai, paskutini kartą patrinami delnai. Suprantu, kad reikia vėl įjungt tą ironijos ir sarkazmo žmogų, kurį Ji pažįsta. Taip. Vaidinu. Kažkodėl apsimetinėti, vaidinti kietą prieš draugus, gimines nėra sunku, bet su Ja... Nežinau kaip ilgai dar pajėgsiu. Nors bandau surimtėti, niekaip neišeina, šypsena, nors ir nervinga, nedingsta nuo veido.

Atėjau. Ant durų jau gal šimtą kartų matytas 42 numeris. Dvejetas šiek tiek aukščiau, ketverto viršūnėlė kiek pasvirusi į dešinę. Valandėlę užsisvajoju. Kairę slėpdamas užnugary beldžiu du kartus. Girdžiu žingsnius, artėjančius link manęs. Mudviejų metines atšvęsim paprastai- tik aš ir Ji. Veriasi durys, mano žvilgsnis kyla nuo kojų aukštyn. Vaizdas ne toks, kokio tikėjausi.. Stovi plačiapetis vyras ir žiūri į mane. Netaria nė žodžio. Aš taip pat. Nuo pat mudviejų draugystės pradžios netikėjau, kad man pavyks Ją ilgai išlaikyti, bet praėjus metams to tikrai nesitikėjau. Nieko taip ir nepasakęs apsisuku. Einu prastai apšviestu koridoriumi net ne į tą pusę kur laiptai. Atrodo, nieko nespėjau pagalvoti, ir priėjau balkoną. Jau jaučiat kas bus? Taip. Ketvirtas aukštas, turėtų būti kaip reikiant. Permetu kojas. Krentu.

Vis dar krentu...