Neapsižiūrėjimas

Būtinybė ar tik dėmesio neverta paskata- čia jau iš kokio pažiūrėsi atstumo- privertė apsibrėžti apie save ratą, į kurį nenorėjai įsileisti purvinais batais, kurie kitoki dažniausiai ir nebūna. Įžūlus tai buvo veiksmas žiūrint kitų akimis, neišvengiamybė- tavosiomis. Įdomų ir gražų pasaulį sukūrei rato viduje, jis daug ką traukė ir masino, bet vos ne palaimintasis turėjai būti, kad ten patektum, tad ilgainiui dėl sunkiai įveikiamų kliūčių vis mažiau kas beužklysdavo; tada pats pamėginai žengti žigsnį išorėn parsinešti įspūdžių, bet rato viduj jau buvo išsivystęs toks stiprus magnetizmas, kad žengęs vieną žingsnį išorėn, atgal grįždavai du, ir taip nuolatos, todėl teritorija vis mažėjo ir traukėsi, o tavo pastangos išsiveržti iš savanoriško kalėjimo vis didėjo. Atrodė, galiausiai įvyks sprogimas, bet, deja, kaip paprastai ir tebūna- tik nebepagydomos nuospaudos susitrynė.