mano siela rimuoja painiai

ir vėl, kai vakaras pražiojęs aštrią burną,
lyg budelis ant aklo žirgo raitas
mane priverčia nuo vienatvės kaukt...
jis tirščiais nuo kavos man buria urną.

ateik bent prakurom pakurstyk ugni.
o aš naivus, nors jau seniai ne vaikas,
be garso imsiu sieloj tave šaukt
ir apkabinsiu vėl - tą vienišą bedugnį

puoduką. kur atšalti spėjusi kava
man primena kaip greitai bėga laikas.
aš pavargau šiandien tavęs nelaukt...
tavęs vistiek nebuvo ir nėra.