'
Kai laša vakaras
į horizonto delnus virš stogų
dangaus tylėjimais
kažkas
prakalbina apnuogintus medžius
plikas šakas nujuodinęs ryškia
oranžiniai geltona juosta
įsiliepsnojančia
niūriam debesyje -
dienos apniukusios
pamušale pilkam vakaruose
riksmu
praskrodusiu
rusenimą
s u d i e
žarom švelniai nugrimztant
jaukumu žvėries
į patį vyzdžių dugną
ir ten ištirpsta
“ a š “
kažkur paširdžiuose
užtvindydamas sielą
ašara
šviesos
nuplaunančia rutinos smogo dulkes
ir visas mintis
belieka vienas tik
e s i -
ir rodos visko reikia
nes pakanka
visko -
šitoks grožis...
_______________
2008. 02. 18d.