Ką aš myliu? -savo kųną, kuriuo kruopsčiai, visą gyvenimą rupinuosi. nuo ištakų verdu jam „manų“ košę, renku miške, uogas, grybus. Auginu darže
bulves, ridikus ir salotas. Išpuoselėjęs nuostabų gyvenimo sodą, vaišinu jį
„nuodėmingais adomo“obuoliais. Viešpatie, kiek jis man sukelia-džiaugsmo, o galbūt, skausmo?. Ne-jis geras ir mielas. Bet, „STOP“-kas jo šeimininkas, kam jis toks geras ir mielas, kas dėl jo taip inirtingai, visą gyvenimą rūpinasi, kas, jį saugo nuo visų pasaulio negandų, kas jį auklėja-juom didžiuojasi ir jį, gerbia. Atrodo-didžiausia gyvenimo problema, yra mano kūnas-klausimas? kam, atrodo? Mano sielai, gal jai reikia mano kūno? TAIP, be abejo sielai reikia kūno. Bet kas ta siela?, aš gi ir ja-vos, tik įkvėpęs pirmą „gyvybės eliksiro“gurgšnį-be perstojo rūpinuosi. Pažindinu -visatos-stebuklu, žęmės-grožiu, saulės- šiluma. Mokau ją pirmojo“mama“, gaunu pirmajį gyvenimo“dvejetą“, už kurį žinoma, gaunu lupt ir man, SKAUDA. Palaukit-pasimečiau, kam skauda?. Kas kaltas, ką ir už ką „mušą? Ar kūną muša ir sielą skauda
ar sielą muša ir kūną skauda?. Kas neišmoko ar kūnas ar siela?
Atsiprašau-atrodo pęrgyvenau, nemiegojau, dėl abiejų, kas bijojo-siela, o gal kūnas? STOP-tai kas gi AŠ, pagaliau, šitame visame spektaklyje?
Tikrai -pasimečiau-mes jau trise?, bet tai prieštarauja visopasaulio, visų religijų, galų gale visų partijų, kanonams.
Asmenybė turi kūną ir sielą-tai jau filosofija. Vienodai skauda, tiek kūną tiek, sielą-vėl nieko nesuprantu, bet muša gi, kūną, bet jeigu kalta
siela? IR VISGI PRIE KO ČIA AŠ.