realybės šou

mes sutapatinam save su aukso sostais, su šviesos nešėjais,
mes keliam galvas.
ir nors tiaros krenta žemėn plastmasinės,
mes šaukiam vis:
„mane šion žemėn iš aukštybių siuntė,
aš - galia,
o jūs tik mano kelio dulkės,
tad garbinkit ir šlovinkit mane“

ir krenta žemėn minių minios,
alpsta milijonai
(bandai gyvulių per amžius reiks varovo)
didžiausius turtus kloja mum po kojų
dėl žemiausiųjų tuštybių dvasią paaukoja,
nes nesupranta to, ką daro
ir kam dainas dainuoja.

o mes vis kylame.
ir per ankšti mums tampa rūmai
ir per žemai po mūs langais balkonai
ir negražiai mums groja angelai vargonais.

mes reikalaujam piramidžių, sarkofagų
auksinių švyturių,
sidabro bokštų,
kurie lyg trubadūrai garsintų mūs vardą,
padidintų mūs šlovę
(neduokdie tuštybės neužpildysi - užtrokši)

*
bet saulė nusileidžia triskart
du pakyla
iš vakarų į rytus gręžias bandos - minios
ir liekam tuščią geldą apkabinę
ir krenta nuo galvų karūnos plastmasinės