Rašyk
Eilės (73073)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10331)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mirtini Žaislai




  Ar jūs galite įsivaizduoti, kiek žemėje yra mažų berniukų ir mergaičių, turinčių savo kambarius, pilnus pliušinių ir kitokių žaislų. Bet ir ne kiekvienas iš tų vaikų žino, kas vyksta tuose mažuose pasauliuose, kada jie ramiai miega naktį.  Jie nežino, kad tai metas, kai visi jų kambarių gyventojai prabunda ir gyvena savo gyvenimus, gal netgi nieko nesiskiriančius nuo mūsų, su tais pačiais vargais ir džiaugsmais ir netgi su tomis pačiomis tragedijomis.
              Taigi, buvo vienas toks kambarys, mažas žaislų pasaulis, nors jo savininkas jau seniai užaugo ir paliko jį, išvykdamas ten, kur išvyksta visi berniukai, tapę vyrais, bet jo seni žaidimų draugai liko čia, pamiršti jo ir niekieno nelankomi. Senu papratimu, gyvenantys tiktai naktimis.
     
    Gyveno ten mažas pliušinis meškiukas, jo vardas buvo Borisas, bet trumpiau jį vadindavo Bore, jis buvo keistas, keistesnis už kitus vietinius gyventojus, turėjo jis tokį pomėgį: šviečiant mėnuliui, vienintelei šio pasaulio saulei, jis, pasislėpęs už nuvirtusios senos dulkėtos kėdės, tampydavo žaislinės gitaros stygas ir, nors vienos trūko, jam gaudavosi neblogai, tikrai muzikoje nusimanantys žaislai būtų jį įvertinę, bet štai vietinė pliušinė bendrija niekada nebuvo girdėjusi muzikos, nes netgi Borė nedrįso jiems jos parodyti, tai yra leisti išgirsti. Taigi vienas naktimis pasislėpęs po sena dulkėta kėdė, apšerpęs nuo išsitaršiusių neprižiūrimų pūkų, besiveržiančių iš jo mažais kuokštais, jis grodavo mėnesienos šviesoje ir tyliai, kaip įmanoma tyliau, šnabždėdavo savo liūdną dainą, kartais ji būdavo linksma, bet retai. Kaip gali dainuoti linksmai aplinkoje, kur visi gyvena tik naktį, o dieną bergždžiai tikisi sugrįžtant savojo berniuko. Taip, Borė dainuodavo ir apie jį, prisimindamas šviesias žaidimų dienas, kai jis kartu su kitais žaislais dalyvaudavo berniuko sugalvotuose pasilinksminimuose, berniukas visada būdavo geras su jais, niekada neplėšydavo jų ir kitaip nežalodavo, o jei ir kada taip pasitaikydavo, tai visada suremontuodavo. Taip kartą buvo nutikę ir Borei, atsipalaidavusi jo akis-saga nutrūko užsikabinusi už komodos rankenėlės, berniukas rūpestingai prisiuvo jam akį, Borė dar dabar prisimena šiltumą ,sklidusį nuo jo rankų, laikančių adatą ir siūlą, tai buvo keistas jausmas, bet geras. Taigi tie laikai praėjo, berniukas pasikeitė, ėmė mažiau domėtis jais ir retai kada apsilankydavo, o po to jis išvyko net neatsisveikinęs. Nuo tada daug kas pasikeitė, žaislai tapo niurgzlūs ir keisti, juos vis dažniau ištikdavo pykčio ar nevaldomos depresijos priepuoliai, keista neviltis ir nusivylimas viešpatavo jų pasaulyje, gal dėl to ir Borės dainos buvo liūdnos. Nes žodžiai buvo tiesa, o ji skaudi.
  Tik mama gorila, kuri buvo labai didelė ir beveik niekada nenulipdavo nuo lovos, ant kurios ji sėdėjo jau nuo neatmenamų laikų, tik ji žinojo pie Borės keistą pomėgį ir vadino tai talentu, nors tikriausiai pati nežinojo, kas tai yra, jai patiko jo dainos{tik jo dainas ji ir tebuvo girdėjusi}, nors jos buvo ir labai liūdnos ir ji verkdavo beklausydama, bet visada prašydavo, kad jis pagrotu dar ir jis grodavo, graudindamas mamą gorilą ir kartais net pats tyliai verkdavo.
    Kartą, vieną keistai tylią naktį, klausant mamai gorilai, jis užtraukė dainą, liūdnesnę nei visada, jos tekstas nebuvo repetuotas, jis niekada to nedarydavo, ekspromtu lydimi liūdnos muzikos ėmė lietis jo žodžiai,  jie buvo tiesa, tai buvo daina apie juos, jų mažą liūdną pasaulį, apie asilą Mūlą, liūdną ir niurgzlų senį su beveik nuplyšusia viena ausim, apie niekada iš savo dėžės neišeinančius alavinius kareivėlius ir jų nykią kasdienybę, apie papūgą Koko, kuri beveik nebešnekėjo, tik spoksodavo į visus savo tuščiomis akimis ant spintos viršaus, apie kūdikį, kuris neturėjo net vardo ir viskas, ką galėjo, tai tik šliaužioti neilgais atstumais, bet to nedarydavo ir visą laiką praleisdavo po lova, skųsdamasis jį prislėgusia našta, apie pelytes Hi ir Ho, anksčiau lakstydavusias nuo katino Murko, kuris jau seniai nebesidomi tuo žaidimu, jis apdainavo visus ir viską, susvetimėjimą, tamsą, liūdesį ir keistą egzistensiją, ir kas jam prikiš, kad daina buvo per liūdna, jei tai tiesa.
  Mama gorila, išklausiusi dainos, kaip niekada drąsios, plojo pliušinėm rankom iš susižavėjimo ir verkė, ji verkė, nes apie jų gyvenimą dar niekas taip nešnekėjo ir suprato, koks pasikeitimas įvyko išvykus berniukui, bet liūdniausia buvo tai, kad jis niekada nebesugrįš. Ji žinojo, ji suprato, kad Borės talentas - tai paskutinis jų šansas vėl susiburti į vieną nedalomą visumą, ji suvokė, kad tik tikrovės suvokimas suteiks galimybę ją pakeisti. Mamos gorilos tikrai nekvailos būta.  Ji ėmė įkalbinėti Borę, kad jis atskleistų save visiems, kad padainuotų nebesislėpdamas po sena dulkėta kėde, ji bandė įtikinti jį, jog tik jo muzika vėl gali atgaivinti jų viltį ir leisti pajusti, kas iš tikrųjų yra gražu. Borė ilgai abejojo, kankinosi, klausdamas savęs, ar verta, o po to susimąstė, jeigu tai talentas, kaip mama gorila sako, tai jis turi būti atskleistas pasauliui, kad ir koks mažas jis būtų. Ir jis sutiko.
    Po kelių dienų, tai yra naktų, vėl šviečiant mėnesienai, už raudonų užuolaidų įrengtoje scenoje, kur anksčiau vykdavo ant rankų užmaunamų lėlių vaidinimai, stovėjo Borė ir rankose laikė gitarą, be vienos stygos, o priešais jį ant miniatiūrinių kėdžių sėdėjo visi žaislai, ten buvo ir pliušinis asilas Mūlas ir pelytės Hi ir Mo, ir netgi keli alaviniai kareivėliai, jie nekantriai laukė, patys nežinodami, ko tikėtis, nes nieko panašaus čia dar nevyko.
    Priešais juos stovėjo Borė, visas apšepęs nuo mažais kuokštais besiveržiančių pūkų, rankoje jis laikė gitarą, tuoj turėjo prasidėti. Jis žvelgė į susirinkusią minią ir laukė, laukė įkvėpimo, nes niekada iš anksto neruošdavo savo teksto, viena jo akis-saga buvo atsipalaidavusi ir lingavo drebant jo pliušinei galvai, tai buvo ta pati akis, kurią prieš daugelį naktų jam prisiuvo berniukas, argi jis ją prisiuvo nerūpestingai, gal šiek tiek skubėjo, ir nepasirūpino juo kaip pridera tikrai geram šeimininkui, o gal tiesiog jo siuvimo įgūdžiai buvo per silpni tokiai užduočiai, bet viskas, ką jis teprisiminė, buvo jo rankų šiluma, ir keistas periodiškai besikartojantis dundesys, lyg plaktų mylinti širdis, ir Borė pradėjo, jo daina buvo apie tai, ką jis jautė, jo jausmų išraišką muzikos ir žodžių pavidalu, graudžių žodžių ir liūdnos, bet tikrai gražios muzikos, jis dainavo, o jie klausėsi. Daina buvo ilga, ji aidėjo ir užpildė visą kambarį, palikdama siauras scenos sienas ir pasklisdama po visą jų mažą pasaulį, visi klausė, iki pat galo, nerodydami jokių emocijų, o argi tie daiktai jas turi. Ar jie turi dvasią? Borė baigė, jo daina užlūžo, nuo kartumo. Jis pažvelgė į minią, bet neišvydo nieko, jie žūrėjo į jį bereikšmėmis savo stiklinėmis akimis, jie nieko nesuprato. Bet tai dar neblogiausia, asilas Mūlas, kurio ausis buvo beveik nuplyšusi ir kadaravo lyg seno laikrodžio švytuoklė. Jis pakilo iš minios ir priėjo prie Borės, atrodė grėsmingai, o ir šnekėjo ne kitaip, jis ėmė ant jo rėkti ir visaip keikti, taip, kaip tik moka pliušiniai, kaltino jį jų laiko gaišinimu ir nesuvokiamomis savo išmonėmis, gadinimu ramios jų būties, jis jėga atėmė iš jo gitarą, tai darant jo ausis dar labiau įplyšo, kilo smarkus triukšmas, vieni žaislai rėkė pritardami asilui Mūlui, kiti tylėjo, asilas, atėmęs iš Borės gitarą, smarkiai timptelėjo už stygų, išplėšdamas jas ir numesdamas ant žemės, jo akivaizdoje, visų akivaizdoje, vieni pritaria ir savotiškai džiaugiasi, kiti gi vis dar tyli. Borė čiumpa gitarą, nors ir be stygų, ir bėga lauk iš scenos, kur anksčiau vykdavo ant rankos užmaunamų lėlių vaidinimai, bėga ir pasislėpia už nuvirtusios senos dulkėtos kėdės. Apžiūrinėja gitarą, nors ir be stygų, bando jas paliesti, bet neišeina, jis verkia, graudžiai verkia. Jo gyvenimo esmė, paskirtis ir džiaugsmas sugriauti amžiams, tie, dėl kurių jis stengėsi, negalėjo pakęsti liūdesio ir tiesos alsavimo, jie pyko ir tas pyktis įgavo griaunančią formą. Pas jį atėjo mama gorila, nuo neatmenamų laikų prasėdėjusi ant lovos, o dabar visa šlapia nuo ašarų bandė jį guosti po ta sena kėde. Bet jis nekalbėjo, nesakė nė žodžio, tik laikė rankose gitarą ir bandė tampyti neesamas stygas, paprastas atstūmimas nebūtų jo taip įskaudinęs, bet atimta galimybė kurti jį sužlugdė.
  Kitą naktį, niekam nematant, jis užlipo ant aukštos komodos, pačio viršaus ir apžvelgė viską aplinkui, ten tebuvo tamsa ir balta mėnulio šviesa, ant sienos kabėjo berniuko nuotrauka, jis keistai šypsojosi. Tai buvo ta pati komoda, į kurios rankenėlę užsikabinus nuplyšo Borės akis-saga ir kurią….
  Ir jis nušoko.
Aplink jo negyvą kūną susirinko visi pliušiniai ir ne žaislai, jie žiūrėjo į jį nesuprasdami, kas įvyko, tik mama gorila verkė, kiti nežinojo, kas yra ašaros. Jūs juk suprantat, kad Borė mirė ne nuo to, kad iš aukštai krito, jis pliušinis ir lengvas, jo mirties priežastis - plyšusi širdis.
 

Kaunas, 2000 07 24.
                         
2002-05-15 16:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2002-06-24 22:05
rara_avis
Tik pradejus skaityti ironiskai prisiminiau sena siaubo filma apie atgyjancia lele "Chaki", taciau veliau suklusau ir prisiminiau tai kas pamirsta ir niekada nebegris..:) Grazu, man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą